Trumpa pranešimų gaviklių sėkmės istorija – viską pakeitė vienas įrenginys

„Kodas raudona, palata 127“ – gydytojas perskaito žinutę siaurame pranešimų gaviklio ekrane ir pasileidžia bėgti ilgu ligoninės koridoriumi pas pacientą. Tai įprasta scena iš bet kurio populiaraus 2000-ųjų serialo ar filmo apie medikus. Nors pranešimų gaviklių, vadinamųjų „peidžerių“ (angl. pager), populiarumas prilygo akimirkai, jie vis dar naudojami medicinos bei klientų aptarnavimo srityse. Lietuvoje taip ir nespėję išpopuliarėti pranešimų gavikliai taip pat paliko nedidelį pėdsaką šalies interneto istorijoje, rašoma „Bitės“ pranešime žiniasklaidai.

Pirmasis pranešimų gaviklis sukurtas 1949 m. amerikiečio Alfredo J. Grosso – belaidžio radijo ryšio eksperto. Jau po metų ši technologija pradėta naudoti vienoje Niujorko ligoninėje, kurios gydytojai galėjo gauti kvietimus skubiai grįžti į darbą. Dar po dešimtmečio, 1959 metais, bendrovė „Motorola“ pristatė pirmąjį komerciškai gaminamą įrenginį, pavadintą „Pager“, kurio pavadinimas prigijo visame pasaulyje.

„Pirmieji pranešimų gavikliai buvo reikšmingas žingsnis belaidės komunikacijos revoliucijoje. Jie leido greitai perduoti žinią gerokai anksčiau, nei prasidėjo mobiliųjų telefonų era. Tam buvo naudojama radijo ryšio technologija: centrinė stotis siųsdavo signalą radijo bangomis, kurį priimdavo konkretus pranešimo gaviklis. Dėl to jame net nebuvo SIM kortelės, o įrenginys atpažinęs jam skirtą signalą supypsėdavo, vibruodavo ar ekrane parodydavo trumpą tekstą. Dauguma pranešimų gaviklių neturėjo galimybės atsakyti atgal. Visas bendravimas buvo įmanomas tik viena kryptimi“, – pasakoja Mindaugas Rauba, šiemet 30 metų gimtadienį švenčiančios ir Lietuvos interneto istoriją apžvelgiančios „Bitės“ technologijų direktorius.

Pasak jo, iš pradžių, pranešimų gavikliai veikė kaip įspėjimo sistema – skleisdavo garsinį signalą, taip informuojant apie prašymą paskambinti ar ateiti. Vėliau, apie 1980-ųjų pabaigą, pradėti gaminti pranešimų gavikliai, kurie galėdavo rodyti tekstinius pranešimus.

„Pirmosios žinutės buvo vos 20 simbolių ilgio, todėl žmonėms kurdavo ir naudodavo specialius trumpinius ir kodus. Pavyzdžiui, „143“ reiškė „aš tave myliu“. Vėliau pradėti gaminti pranešimų gavikliai jau leisdavo gauti iki 80 ar net 240 simbolių ilgio pranešimus“, – prisimena technologijų ekspertas M. Rauba.

Trumpalaikis populiarumas

Pranešimų gaviklių populiarumo bumas tebuvo trumpalaikis. 1980–2000 metais juos aktyviai naudojo ne tik gydytojai, bet ir verslininkai, žurnalistai ar techniniai specialistai, kuriems buvo svarbu būti visuomet pasiekiamiems. Ypač pranešimų gavikliai plačiai naudoti JAV, Kanadoje ir Vakarų Europos šalyse. 1994 metais pasaulyje buvo naudojama daugiau kaip 60 milijonų pranešimų gaviklių, o kai kuriose šalyse – šimtai tūkstančių vien ligoninėse, rašo naujienų portalas „Silicon UK“.

„Visų pirma, pranešimų gavikliai buvo nedideli ir patogūs nešioti įrenginiai, ko nepasakytum apie pirmuosius itin masyvius ir sunkius mobiliuosius telefonus. Antra, radijo ryšys leido jiems veikti ten, kur įprastas mobilusis ryšys buvo sunkiai pasiekiamas. Vis tik mobiliojo ryšio plėtra 1990-ųjų viduryje, kai atsirado GSM technologija, greitai išstūmė pranešimų gaviklius dėl didelių naujos technologijos pranašumų“, – teigia vienas iš skaitmeninių paslaugų bendrovės „Bitė“ vadovų.

Skirtingai nei pranešimų gavikliai, veikę vienkrypčiu radijo principu, GSM technologija leido sukurti dvikryptį mobiliojo ryšio tinklą. Tuo metu GSM tinklai veikė per ryšio bokštus ir skaitmeninį duomenų perdavimą, todėl žmonės galėjo ne tik gauti, bet ir siųsti trumpąsias žinutes (SMS) ir skambinti. Tai buvo esminis žingsnis nuo paprasto informacijos perdavimo iki visavertės, dviem kryptimis veikiančio bendravimo.

Pasak M. Raubos, Lietuvoje pranešimų gavikliai naudoti dar trumpiau, nes šiems pasirodžius šalyje jau buvo prigiję pirmieji mobilieji telefonai.

„Žmones atbaidė ne tik pranešimų gaviklių kaina, bet ir naudojimo nepatogumas. Norint išsiųsti pranešimą reikėdavo skambinti operatorei ir sudiktuoti norimo pranešimo tekstą. Be to, žmonės, kaip ir dabar, norėjo ne tik siųsti pranešimus, bet ir sulaukti atsakymo. Tad mobilieji telefonai, o netrukus pasirodę ir išmanieji, atvėrė kur kas daugiau bendravimo galimybių, „peidžerius“ nustumdami į technologinę užmarštį“, – prisimena M. Rauba.

Naudojami iki šiol

Nors dauguma šalių seniai nutraukė pranešimų gaviklių tinklų veiklą, jų principu paremti sprendimai vis dar egzistuoja. Šiuo metu nemažai ir Lietuvos restoranų populiarūs maži belaidžiai įrenginiai, kurie pypteli ar vibruoja, pranešdamas, jog užsakymas – paruoštas.

„Šie pranešimų gavikliai taip pat veikia radijo bangomis – bazinė stotelė siunčia signalą konkrečiam įrenginiui. Tačiau skirtingai nuo klasikinių pranešimų gaviklių, šie įrenginiai veikia tik kelių šimtų metrų spinduliu, įprastai vieno pastato teritorijoje, todėl jiems nereikia nei tinklo, nei mobiliojo ryšio operatoriaus“, – sako M. Rauba.

Kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos, ypač Jungtinėje Karalystėje ar JAV, tebenaudoja pranešimų gaviklius dėl jų patikimumo ir veikimo nepriklausomai nuo mobiliojo tinklo. Vis tik dabartinė mobiliojo tinklo plėtra leidžia žmonėms patogiau bendrauti telefonų pagalba – skambinti, siųsti SMS, susirašinėti pokalbių programėlėse ir socialiniuose tinkluose, bendrauti vaizdo skambučiais ir panašiai.

„Vien „Bitės“ vykdoma tinklo plėtra Lietuvoje leidžia vis daugiau žmonių šalyje naudotis moderniomis ryšio technologijomis. Šiuo metu naudojame naujos kartos 5G ryšio technologiją ir atsisveikiname su senuoju 3G ryšiu. Technologinė pažanga nestovi vietoje, tad į praeitį nugrimzta ne tik pranešimų gavikliai, bet ir vien 3G ryšį palaikantys telefonai“, – reziumuoja „Bitės“ technologijų direktorius.

Pranešimą paskelbė: Sigita Macanko, Idea Prima