Mūsų dvidešimt pirmame amžiuje visi kažkur skuba. Visi neturi laiko, visi turi daug reikalų, darbų, rūpesčių. Sostinės centre darbo dienos viduryje susidaro vos ne žmonių kamščiai. Draugiškų veidų ar šypsenų toje skubančioje minioje sunku sulaukti, nes kiekvienas praeivis turi tikslą: spėti iš taško A į tašką B arba nuveikti darba N, kurio energetinė vertė būtų kažkiek džaulių. Kodėl taip yra, negi mes taip nesugebame planuoti savo laiko, kad paskęstame toje nesibaigiančioje rutinoje? Kaipgi valdyti savo dienas, valandas ir minutes?
Pradžioje reikia sutvarkyti režimą ir ypač, kaip bebūtų keista, dalykus, kurie nesusiję su darbu. Jei įmanoma, pasistengti gultis apie vidurnaktį, keltis apie septintą valandą, darbe ilsėtis kas pusantros-dvi valandas (kodėl, manote, paskaitų trukmė yra 1,5 val.?), normaliai valgyti. Čia yra iš esmės būtiniausi dalykai, bet apie juos dažnai pamirštame. O juk būtent nuo to priklauso mūsų produktyvumas darbe, o to pasekoje ir laiko eikvojimas.
Na gerai, susitvarkėme dienos režimą, kas toliau? O toliau reikėtų pasidaryti kalendoriuką, kur surašytumėte savo artimiausius tikslus, ką norėtumėte gyvenime pasiekti, ir su konkrečiomis datomis. Na nekalbu apie tai, kaip susirasti savo antrą pusę, tokių dalykų nepriplanuosi. Bet, pavyzdžiui, mano sąraše kažkada buvo trys punktai: išmokti groti gitara, bent truputį pramokti kalbėti ispaniškai bei užsidirbti mašinai.
Kiekvienam iš šitų tikslų skyriau tam tikrą laiko intervalą, surašiau savaitės grafiką, kada užsiimsiu gitara, kada mokysiuos ispanų, o kada tiesiog dirbsiu, kad papildomai užsidirbčiau pinigų. Viskas atrodė gražiai, ir, kadangi dienos režimas jau buvo sutvarkytas, viskas pradėjo klostytis kaip iš pypkės. Po savaitės jau mokėjau pagrindinius akordus, žinojau, ką reiškia „Yo un poco comprendo espanol“ bei džiaugiausi papildomų darbelių efektyvumu. Tačiau vienu momentu kažkas pasidarė ne taip…
Man pradėjo nebesinorėti tobulėti tose srityse, atsirado kažkoks keistas nuovargis (nors režimas buvo vis dar palaikomas), nuo jo tapau irzlus, sutriko miegas. Negalėjau mokintis naujų žodžių, naujų akordų ar net dirbti savo mėgstamo darbo – kurti tinklapius. Buvau apšalęs: kas nutiko? Lyg ir viskas tekėjo sena vaga, tačiau nebebuvo ūpo siekti savo tikslų. Nuovargis? Kad lyg ir miegojau normaliai ir poilsio trūkumu nesiskundžiau. Tačiau kiek vėliau supratau, kad buvau daugiau pavargęs psichologiškai nuo rutininio režimo, į kurį pats save įkalbėjau nerti. Tuo metu mečiau visus planavimus ir grafikus ir tiesiog keletą dienų nedariau nieko, ką buvau tada taip kruopščiai planavęs kasdien. Tiesiog išvažiavau į gamtą kelioms dienoms.
Grįžęs, pasijaučiau, tarsi atsigavęs po nokdauno. Vėl norėjosi kažko siekti ir kažką daryti būtent tose pačiose srityse. Galva buvo šviežia ir jau galėjo priimti naują informaciją, rankos noriai ėmė gitarą, o akys greitai perbėgdavo per reikiamų knygų puslapius. Tai štai kur šuo pakastas…
Iš viso to padariau išvadą: jeigu norite valdyti savo laiką, reikalingas režimas, susidedantis iš planų, grafikų ir dar kitokių dalykų. Tačiau vis tiek, jei visa tai darysite be perstojo ir be poilsio, tai galiausiai jums taps kančia. Kartais tikrai reikia atsipalaiduoti, viską mesti ir tiesiog neveikti nieko 
Ar sutinkate su mano nuomone?
July 28, 2009 1:54 pm
Dar toks super dalykas – pradeti planuoti nuo laisvalaiko. T.y. paimi savaite kai planuoji PIRMA susidelioji laisvalaiki, susitikimus su draugais ir t.t. Tada pamatai kad likusio darbo uztenka tik realiam darbui ir nesinori malti sudo:)
July 28, 2009 8:10 pm
[...] Kadangi nesugebu pripratinti savęs prie laiko ir darbų planavimo drausmės, nusipirkau dvi nepigias tam skirtas programas. Maniau, tai sudrausmins. Šnipštas. Ten, kur nėra [...]
July 28, 2009 8:26 pm
Aš kažkaip pradėjau kitaip vertinti tuos GTD ir kt. Čia yra nesąmonė – turi gyventi taip, kaip nori. Pagrindinis dalykas gyvenime yra darbas (na, čia kalbu apie masę), nes be jo liksi nevalgęs ir pan, todėl 8-9 valandas, kurias turi kažkur praleisti jau suplanuotos. Viską kitką planuoji kaip nori, o tiksliau nieko neplanuoji. Spjauti į viską reikia ir tiesiog gyventi, o ne būti kažkokio tais laiko ar tvarkaraščio įkaitu – kas iš to – gyvenime vis tiek visko nesuspėsi.
Aš pasidarau būtinų per dieną darbų sąrašiuką ir juos įgyvendinu – nesvarbu kada, kaip, kur, svarbu kad dienos pabaigoje būtų atlikta. Ir reikia pasilikti jį tokį, kad bent kelias valandas galėtum bimbinėti, o kelias paskirti šiaip savo gyvenimui – draugams, žmonėms, maistui, poilsiui, sau ir t.t.
Geras būdas yra planuoti intervalais, kaip čia parašyta – per mėnesį uždirbti tiek ir pan. tik bėda, kad bėgant dienomis pamiršti apie tikslą ir jo įgyvendinimas nusikelia.
July 29, 2009 1:33 am
Perskaičiau tik paskutinę pastraipą, nes labai miego noriu, bet nesusilaikiau nepritaręs. Visus mokslo metus sėkmingai sekėsi laikytis grafikų, kas dieną darytų to-do-lists, produktyviai mokytis ir užsiimti postudijine veikla, bet galiausiai atėjo vasara ir atšokau – pirmiausia tai susirgau plaučių uždegimu ir šiaip visą mėnesį keliuosi vėlai (kokiom 4h vėliau negu mokslo metu). Tad visur galioja law of energy conservation ir nieko čia nepadarysi
August 1, 2009 10:42 am
Tikėjausi, kad kas nors mėgins ginčytis su manim