Visiems jau iš esmės nusibodo ši tema. Zuokas skiria baudas už žodžio „krizė“ naudojimą, Kubilius nesėkmingai pranašauja jos pabaigos datą, o iš lūpų į lūpas vis garsiau šnibždama apie lito galimą devalvavimą. Tai visas šias temas palikime rimtesniems kitų žurnalistų straipsniams, o papasakoti norėčiau dviejų paprastų žmonių istoriją. Ji yra apie tai, kaip per krizę žmonės yra masiškai atleidžiami iš darbo. Bet ne visi.

Pirma dalis: klasiokas, prieš porą metų grįžęs iš kariuomenės

Taigi vakar turėjau du įdomius netikėtus susitikimus. Pirma, degalinėje sutikau buvusį klasioką, kurio nemačiau gal keletą metų. Paklausiau, kaip laikosi, tai dialogas gavosi maždaug toks:
Aš: Na, kaip laikaisi, kas geresnio?
Jis: Ai neklausk, atleido iš darbo, dabar stoviu biržoj, laukiu kursų jau 4 mėnesius.
Aš: O tai kur dirbai?
Jis: Servise dirbau.
Aš: O tai pala, tu geras mechanikas pasirodo? (nežinojau to)
Jis: Tai kad nelabai geras, bet padėjėju dirbau tai visai gerai buvo. O po to suprato, kad be manęs gali išsiversti ir atleido.
Aš: O tai dabar kito darbo nerandi?
Jis: Kur gi tu čia darbo rasi. Jau visus apskambinau, kai neturiu aukštojo išsilavinimo ir iš kariuomenės grįžęs dirbau tai šen tai ten, tai taip ir gaunasi…

Iš esmės, gaila žmogaus. Kadangi skubėjau, atsisveikinau ir, sėdęs į mašiną, pamąsčiau apie jo dabartinį likimą – o juk iš tikro darbą rasti dabar Lietuvoje pakankamai sunku. Bet…

Antra dalis: senas pažįstamas web-programuotojas

Tą patį vakarą parduotuvėje nelauktai susitikau dar vieną pažįstamą iš mokyklos laikų, kuris, kiek žinojau, dabar užsiima tinklapių kūrimu ir daro tai visai kokybiškai, bent aš tokiam žmogui patikėčiau savo projektų idėjas, jei jis nebūtų toks amžinai užimtas ir jo paslaugos kainuotų kiek pigiau. Taigi trumpai nupasakosiu pokalbį su juo:
Aš: Ooo, kokie žmonės. Žiek, Maximoj 8 valandą vakaro su kostiumu ir laptopu? Kokia proga?
Jis: Sveikas gyvas, seniai matytas. Na turėjau čia vieną susitikimą su užsakovu dėl naujo projekto.
Aš: Na ir kaip sekėsi?
Jis: Normaliai, nori užsakyti iš manęs tinklapį apie nekilnojamą turtą.
Aš: O, jei apie NT tai turėtų ir sumokėt normaliai.
Jis: Nu kaip tas normaliai. Už porą mėnesių vakarinio darbo gal gausiu kokias 5000 Lt.
Aš: Pala, ką reiškia vakarinio? O dieną studijuoji?
Jis: Ne, bakalaurą baigiau ir užteko. Dieną dirbu kaip normalus žmogus, o vakarais va tokie užsakymai dažnai papuola.
Aš: O iš pagrindinio darbo neatleido?
Jis: Ne, ten tuo nekvepia, pas mus kaip tik užsakymų skaičius pakilo.
Aš: Na va, o dar žmonės sako kad krizė ir neįmanoma darbo rasti.
Jis: Tu gal juokauji? Mano telefonas netyla nuo skambučių ir visokių pasiūlymų. Čia turint omeny, kad aš niekad gyvenime darbo neieškojau ir net nė karto savo CV niekam nesiunčiau. Iš kažkur per pažįstamus susiranda mane. Lietuvoj gerai veikia reklama principu „viena boba sakė“ Gerai, varau, nes noriu dar šian nusipirkt internetu skrydį į Ispaniją, žadu ten pasiilsėti porą savaičių…

Išvada: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi

Ką gi, tas pažįstamas nubėgo ir aš likau truputį apšalęs nuo dviejų susitikimų kontrasto. Ir supratau keletą labai paprastų tiesų:

1. Žmonės, kurie nėra kažkokios savo srities specialistai ir pripratę dirbti vos ne bet ką, kad tik dirbtų, yra masiškai atleidžiami, nes į jų vietą gali ateiti daug kitų, dažnai tai būna dar pigesnė darbo jėga

2. Įmonių vadovų požiūris dabar pagrįstas taupymu, dėl to kai pamato, kad be kažkokio darbuotojo galima išsiversti arba jis dirba neefektyviai – dažnai atleidimo lapelis

3. Daug įmonių dabar suprato, kad reklama internete yra pigesnis būdas negu „gyvoji“ reklama, dėl to ir ateina krūvos užsakymų naujiems tinklapiams ir projektams, nes būtent dabar yra palankiausias laikas į tai investuoti

4. Aišku, galbūt čia tik pavienis atvejis, bet manau, kad žmogus, turintis galvą ant pečių, gerai išmanantis savo sritį, turintis darbo patirties ir nebijantis rimto atsakingo darbo dažniausiai neturi problemų ieškodamas darbo, dažnai netgi darbas suranda jį patį, o jis tik pasirenka optimaliausią variantą.

Galbūt visa tai yra tiesiog dviejų pavienių žmonių istorija, yra daug gyvenimo sričių, kur iš tikrųjų darbą rasti labai sunku net geriems specialistams. Bet norėjau pasakyti tai, kad „krizė“ yra daugiau tik atsikalbinėjimas, gerai dirbančių žmonių visada reikėjo ir visada reikės.

O ar jūs turite panašių istorijų iš gyvenimo? O gal nesutinkate su mano nuomone? Pasisakykite per komentarus.