Vis daugiau naršymo internete persikelia į mobilias platformas. Dėl to kyla poreikis pritaikyti tinklalapius prie išmaniųjų telefonų realybės. Ir pasirodo, kad tikslas yra ne tik gražiai ir patogiai pavaizduoti informaciją, bet ir kuo mažiau iškrauti telefono bateriją – būtent tokiu tikslu Stanfordo universitete buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti labiausiai telefoną iškraunančias svetaines.

Pasak tyrimą atlikusios komandos, pagrindinės dvi priežastys, lemiančios baterijos naudojimą, yra išorinių skriptų pakrovimas ir apdorojimas (CSS ir JavaScript) bei netinkamas paveiksliukų formatų naudojimas. Ir jeigu apie vaizdų suspaudimą, siekiant sumažinti puslapio “svorį”, buvo kalbėta dar tais laikais, kai internetas buvo dar visai lėtas ir problema buvo labai reali, tai JavaScript išplėtimas iš tikrųjų tapo pastarojo penkmečio tendencija. Įvairūs JQuery efektai, AJAX naudojimas kur reikia ir kur nereikia, krūva išorinių bibliotekų ir įskiepių, iš kurių realiai panaudojama 5% funkcionalumo – tikiu, kad šie veiksniai gali lemti ir mobiliojo telefono baterijos išsikrovimą, juk iš tikro tuos elementus reikia apdoroti ilgiau.

Taip pat tyrimo metu (galite parsisiųsti PDF) buvo atliekami bandymai su puslapių optimizavimu, ir Stanfordo komanda teigia, kad sumažino “Wikipedia” puslapio baterijos naudojimą net 30%, nepakeitus bendro puslapio vaizdo.

Tiesa, šiam tyrimui pasipriešino Remy Sharp, kuris savo tinklaraštyje sukritikavo išvadas, pagal kurias “GMail” buvo pripažinta kaip vienas iš “žaliausių” (labiausiai energiją taupančių) svetainių. Remy teigia, kad būtent ten ir yra tikrai daug JavaScript kodo, kuris turėtų turėti įtakos baterijos darbui, jeigu jau pateikiamos tokios išvados.

Dar kartą nuorodos: BBC naujiena, Tyrimo PDF dokumentas, Remy Sharp tinklaraštis

Trumpas patarimas tinklalapių kūrėjams. Realus atvejis iš mano patirties – vienas pažįstamas paprašė pažiūrėti, kodėl jo tinklalapio meniu, padarytas su JQuery, neveikia su Internet Explorer 8 versija. Kadangi pats turiu IE9, užkroviau – pas mane viskas veikė. Ir tada pradėjau sukti galvą, o kaip čia galima būtų greitai patestuoti veikimą su IE7. Turint omenyje, kad neužteks screenshoto – juk reikia ir konkrečią JS klaidą pagauti. Ogi sprendimas labai paprastas!

Pasirodo, “Internet Explorer” kūrėjai pasirūpino, kad tokiais atvejais galima būtų paleisti svetaines su ankstesnėmis naršyklės versijomis iš pačios naršyklės. Atidarome IE, užeiname į norimą puslapį ir tada spaudžiame F12. Apačioje atsiras “Developer Tools” blokas, kur vienas iš mygtukų vadinasi “Browser Mode”. Būtent ten galime pasirinkti, kokią IE versiją emuliuoti puslapio peržiūrai – devintoji versija leidžia “nusileisti” iki IE7 ir IE8.

Štai tiek trumpai. Gal tinklalapių atvaizdavimas su IE ir toliau liks problematiškas, bet bent jau testavimas su įvairiomis IE versijomis kels mažesnį galvos skausmą

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje planuojama dešimt dalių:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

Ką gi, atėjo laikas užbaiginėti straipsnių seriją, kur pasakojau apie freelancerių gyvenimą tiek teoriškai, tiek iš savo asmeninės patirties. Paskutiniame straipsnyje pabandysiu šiek tiek trumpai apibendrinti. Paskaičius apie freelancerių gyvenimą, susidaro įspūdis, kad tai labai geras kelias, kuriuo turėtų žengti visi energingi jaunuoliai. Bet neskubėkite – toks darbo pobūdis tinka ne visiems.

Taigi, trumpai išvardinsime, kodėl laisvai samdomo darbuotojo pozicija jums tinka ar netinka – kiekvienam atvejui po 10 priežasčių.

Jums vertėtų būti freelanceriu, jeigu:

1. Norite būti nepriklausomas. Visgi darbas ofise kažkokiam vadovui yra suvaržymas – vis tiek dirbsite kompanijai ir auginsite tos kompanijos produktus, o ne jūsų asmeninius, tad darbas sau pačiam šiuo atveju priimtinesnis. Ypač jeigu nenorite turėti kokio nors netinkamai vadovaujančio direktoriaus, kuris tik išnaudos jūsų žinias, vers dirbti viršvalandžius arba tiesiog neatsižvelgs į jūsų nuomonę ar iniciatyvos rodymą. Freelanceriai tokių tiesioginių direktorių neturi.
2. Sugebate valdyti savo discipliną. Vienas didžiausių iššūkių, dirbant sau, yra efektyvus savo laiko planavimas ir sugebėjimas nepasiduoti pagundoms – ilgiau pamiegoti, pasėdėti socialiniuose tinkluose, šiaip patinginiauti. Ir ne tik tai – apskritai disciplina ir geras laiko planavimas gali atnešti freelanceriui didžiulės naudos, kuri galiausiai išsireikš ir pinigais.
3. Esate savo srities profesionalas. Freelanceriai dažniausiai turi išmanyti savo sritį labai gerai, kitaip turės problemų su užsakovais. Taip, yra ir moksleivių, kurie bando laisvalaikiu uždarbiauti, bet jeigu toks darbas bus jūsų pagrindinis pajamų šaltinis, tai turite taikytis į rimtesnius užsakovus, o jiems reikia jūsų gerų žinių, darbo patirties, sėkmingų projektų pavyzdžių ir t.t.
4. Tiksliai žinote, iš ko gausite pinigus. Jeigu norite išeiti dirbti sau ir bandyti rašyti knygas, kurių, iš esmės, gali vėliau ir nenupirkti, tai labai rizikinga. Rinkdamasis laisvai samdomo darbuotojo kelią, žmogus turi aiškiai žinoti, iš kur ateis pinigai, kiek jų apskritai gali ateiti ir kaip jų gauti efektyviausiai. Kitaip jūs šokate nuo bedugnės krašto, o ar išsiskleis parašiutas – pamatysite tik eigoje.
5. Norite būti savo laiko šeimininkas. Nusibodo keltis kiekvieną ryta, stovėti kamščiuose ir sėdėti ofise nuo 8 iki 17 val.? Tada freelancerio kelias jums – galima dirbti iš namų ar nuomotis ofisą, suplanuoti darbus išvengiant kamščių, keltis sau patogiu laiku ir apskritai valdyti laiką daug efektyviau.
6. Jums patinka dirbti vienam, o ne komandoje. Dauguma freelancerių yra pavieniai žmonės, kurie kuria kažkokius projektus ar atlieka užduotis individualiai: užsiima dizainu, rašo tekstus ar kuria tinklalapius. Ir dauguma tokių užsakymų duodama vienam žmogui, komandinis darbas čia būna gan retas atvejis. Tad jeigu jums labiau patinka būtent toks variantas, kad jūs sėdat ir dirbat pats, ir niekas jums “neknisa proto”, tai dar viena priežastis pasukti freelancerio keliu.
7. Galėsite pats susitvarkyti su mokesčiais, faktūromis, popieriais. Kai esi samdomas darbuotojas, tai mėnesio pabaigoje gauni atlyginimą, kartais pasirašai kažkokius popierius, kuriuos atneša buhalteris ir nesigilini – nebent į tai, kad pinigus gautum laiku. Freelanceriai turi daug daugiau galvos skausmo šiuo atveju – veiklos registravimas, sutartys su klientais, faktūros, papildomi popieriai, pajamų deklaravimas, mokesčių mokėjimas, apskaita ir t.t. Jei nebijote visų šių procedūrų – šaunu. Tiesą pasakius, perpratus sistemą, vėliau šie darbai tampa nesunkia rutina.
8. Turite derybų ir bendravimo įgūdžių. Freelanceris pats ieškosi užsakovų ir derasi su jais dėl sąlygų: terminų, kainų, užduoties detalumo. Kadangi viską tenka daryti pačiam, tai jūsų likimas priklausys nuo to, kaip sugebėsite susiderinti su klientais. Jeigu per daug nusileisite – būsite apkrautas darbais už mažus pinigus. Jei per daug nurodinėsite – negausite užsakymo. Kad gautumėte pinigus laiku – irgi reikia susitarti dėl sąlygų. Ir derybos bei bendravimas su užsakovais bus praktiškai kasdienis procesas, tad jei nemėgstate to daryti ar neturite tam įgūdžių – pasisaugokite.
9. Jei pasitikite savo jėgomis ir mėgstate rizikuoti. Yra skirtingų tipų žmonių. Vieni labai aktyviai gyvena ir visur ima jaučius už ragų, o kiti plaukia pasroviui ir egzistuoja “nuo algos iki algos”. Tai jeigu neturite pakankamai energijos, kad pats žengtumėte į priekį ir parodytumėte lyderio savybes – freelancerio kelias tikrai ne jums. Jei sėdėsite ir tik lauksite užsakymų – jie greičiausiai neateis.
10. Galiausiai, jei turite santaupų. Visgi pradžioje laisvai samdomo darbuotojo kelias yra sudėtingas. Kol atsistoji ant kojų ir sėkmingai įvykdai pirmuosius užsakymus ir susidarai klientų ratą, praeina bent mėnuo ar du. Iš ko gyventi tuo metu? O jeigu dar užsakovai vėluos su atsiskaitymais? Būtinai, kartoju – BŪTINAI – turi būti finansinis užnugaris. Reikia turėti tiek pinigų, kad galima būtų iš jų laisvai pragyventi bent keletą mėnesių. Kitaip net negalvokite rizikuoti, galite labai gailėtis.

Jums geriau būti įprastu samdomu darbuotoju, jeigu:

1. Bijote ar vengiate atsakomybės. Gana dažnai pasitaiko žmonių, kurie bijo ar nenori imtis iniciatyvos į savo rankas ar tiesiogiai atsakyti už savo ar visos komandos darbą. Jie tiesiog tyliai atlieka juodą darbą ir per daug nesirodo viešumoje. Jeigu jūs panašus į tokį apibūdinimą – tai nėra blogai, tokie juodadarbiai kartais labiau vertinami, negu iniciatyvūs vadovai. Bet tada freelancerio kelias ne jums.
2. Jūs prisirišęs prie dabartinės komandos. Jeigu dabar dirbate šauniame kolektyve, kur kasdien patinka bendrauti ir šiaip dirbti drauge, tai bus gaila palikti kolegas – ar tikrai verta? Freelancerio pasaulyje dažniausiai liksite be komandos, būsite vienas lauke karys.
3. Patinka stabilus atlyginimas. Iš pirmo žvilgsnio, o kam jis nepatinka? Bet pažvelkime giliau. Įprasto darbuotojo atlyginimas dažniausiai yra išmokamas už praeitą mėnesį, beveik nepriklausomai nuo jo darbo rezultatų – ta prasme, net jei susimaunate su kokia užduotimi, esate beveik įsitikinę, kad jums sumokės, nebent galbūt šiek tiek mažiau. Freelanceriams kitaip – reikia kovoti už savo uždarbį, ir jis priklauso tik nuo darbo rezultatų. Pliusas toks, kad, kaip sakoma, “sky is the limit” – gali uždirbti tiek, kiek tik pajėgsi, ir tikrai tai gali būti didesnė suma už ofiso atlyginimą. Bet jei manote, kad pastarasis jums suteikia stabilumo garantą – geriau neikite freelancinti.
4. Nemėgstate ar nemokate bendrauti su klientais. Čia yra beveik priešingybė tam, kas jau buvo išsakyta prie freelancinimo pliusų. Jeigu dirbate komandoje ar pozicijoje, kur nereikia tiesiogiai bendrauti su klientais, su jais derėtis ar aiškintis kažkokių sąlygų, tai jums turbūt tai patinka – mažesnis galvos skausmas.
5. Jūs bijote “popierizmo”. Vėlgi, viskas paprasta – jei nenorite veltis į įstatymų aiškinimąsi ir popierių pasirašinėjimą, tai tada verčiau eikite dirbti į ofisą, kur už jus visa tai padarys buhalteris ar sekretorė, o jūs tik skaičiuosite pinigus savo sąskaitoje ir galvosite, kam juos išleisti.
6. Turite finansinių įsipareigojimų. Labai ir LABAI svarbus aspektas. Jeigu turite paėmę didelį kreditą ar išsimokėtinai perkate brangią mašiną, verčiau dirbkite darbą su nuolatinėmis pajamomis. Analogiškas variantas – jeigu jums tenka išlaikyti šeimą: žmoną/vyrą, vaikus, tėvus. Per daug didelė atsakomybė, kad galima būtų rizikuoti visu savo turtu ar artimųjų gerbuviu.
7. Jūsų noro freelancinti nepalaiko artimieji. Irgi svarbus dalykas – jeigu pats vienas nusprendžiate, kad norite eiti dirbti sau, to neužtenka. Gal pradžioje viskas atrodys ir gerai, bet tikrai eigoje bus psichologinių “lūžių” ir juodų etapų, kurių metu šalia turi būti kažkas, kas padrąsins ir padės savo šiluma. Jeigu iš jūsų artimųjų ar mylimųjų niekas jūsų tokios idėjos nepalaiko – paklausykite jų, gal jie teisūs.
8. Jums patinka projektas, prie kurio dirbate. Man asmeniškai teko ši gan karti patirtis – per penkeris metus užauginau vieną web-projektą kaip savo kūdikį, praėjęs kelią nuo programuotojo iki projekto vadovo, ir po to nusprendžiau išeiti freelancinti. Buvo psichologiškai sunku, bet apsisprendimą lėmė keli papildomi faktoriai. Tačiau bendrai – jeigu jums patinka jūsų darbas ir jis yra įdomus, tai kam rizikuoti?
9. Turite gerus ryšius su kompanijos klientais. Ar jus gerbia klientai kompanijos, kurioje dirbate? Ar jie maloniai su jumis sveikinasi, mielai padeda, teigiamai atsiliepia apie jūsų darbą, žavisi jūsų pastangomis? Jei taip, tai tada neverta griauti tokių įvertinimų rato. Nes išėjęs freelancinti, viską pradėsite iš naujo. Galbūt galėsite kažkiek susisiekti ir su tais pačiais klientais, bet dažniausiai perviliojimas klientų iš buvusios darbovietės yra labai negarbingas ir atneša daugiau žalos, nei naudos.
10. Galiausiai, jei nemėgstate gyvenimo pokyčių. Būna jau toks charakteris, kai žmogus mėgsta stabilumą gyvenime. Neigiamai žiūri į persikraustymus, naujos merginos ar vaikino paieškas (nors dabartinė antra pusė netobula), studijų krypties pakeitimą (nors dabartinė šiaip sau), darbo pakeitimą. Tai nėra blogai, tiesiog skirtingi būna žmonių charakteriai. Tai jeigu jūs bendrai savo gyvenime nemėgstate globalių pokyčių ir dažniau susitaikote su esama padėtimi ir bandote joje prisitaikyti, tai tada freelancinimas ne jums.

Surašius šiuos punktus, visai įdomi tendencija – įprasti ofiso darbuotojai turi daugiau savybių su neigiamu atspalviu: kažko nesugeba, kažko bijo, kažko vengia, kažko nedrįsta padaryti. Iš esmės, taip ir yra – į freelancinimą eina drąsiausi ir energingiausi, ir tik tokiems pasiseka pakilti į aukštumas.

Serija baigėsi. Kas toliau?

Štai ir viskas, ką norėjau jums papasakoti šia dešimties straipsnių serija. Ar patiko? Jei taip, tada, pasinaudodamas proga, padarysiu šiokį tokį anonsą. Berašant šios serijos įrašus, galvoje gimė idėja dėl vienos knygos, kurios griaučius jau pradėjau dėliotis, tad manau, kad po kokio mėnesio ar dviejų galėsiu jums pristatyti dar vieną elektroninę knygą, kuri papildys dabartinių trijų knygų sąrašą ir galbūt atvers šį tinklaraštį naujomis spalvomis. Kol kas daugiau išduoti nenoriu, bet, kaip sakoma, laukite tęsinio!

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje planuojama dešimt dalių:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

Po ilgokos pertraukos – tęsiame seriją. Kažkodėl freelanceriai daugumai žmonių atrodo kaip vienišiai, praktiškai gyvenantys prie kompiuterio ir dirbantys namie su šortais ir marškinėliais ar kita “laisvo stiliaus” apranga. Tai yra mitas – jeigu žmogus yra laisvai samdomas darbuotojas, jis nebūtinai dirba namie, yra bent dvi kitokios geros alternatyvos – nuomotis vietą ofise ar coworking’o centre. Apie šių trijų variantų privalumus bei trūkumus šiandien ir kalbėsime.

Darbas namie – maloni, bet pavojinga pagunda?

Pradėkime nuo stereotipinio freelancerio, kuris gali keltis bet kada ir jam nereikia niekur važiuoti. Atsikelia – ir prie kompiuterio. Juk patogu, ar ne? Toks darbo pobūdis turi dar keletą svarbių privalumų:

• Niekam nereikia mokėti už nuomą;
• Nevažinėjant į darbą, susitaupo pinigų dėl transporto išlaidu – kuro ar autobusų bilietų;
• Savo darbo erdvę gali keisti, kaip tik panorėjęs – esi pats sau šeimininkas ir neturi derintis prie jokių bendradarbių ar kolegų (mano pavyzdys – ant sienos prisikabinau magnetinę lentą užduotims fiksuoti);
• Viskas po ranka – jei nori išsivirti arbatos, patikrinti atsargas šaldytuve, nueiti prie TV pažiūrėti krepšinį ar išvesti šunį į lauką – greitas poilsis garantuotas;
• Niekas netrukdo dirbti – juk ne paslaptis, kad ofiso gyvenime dažniausiai būna nesibaigiantys skambučiai, pokalbiai su kolegomis, susirinkimai, kiti trikdžiai, tai dirbant namie, to nėra.

Jeigu viskas taip gražu, tai kur yra šuo pakastas? Kur ta “žvaigždutė”, kuri nurodo į papildomas sąlygas, kaip tai būna reklaminėse akcijose? Ogi yra ir tokio darbo organizavimo trūkumų. Įvardinčiau šiuos:

• Sunku laikytis disciplinos ir dirbti – jau aukščiau minėjau, kad visi malonumai po ranka: iš esmės, bet kada gali atsistoti nuo kompiuterio ir eiti patinginiauti. O kad ir sėdint prie kompiuterio – juk niekas nestovi už peties ir netikrina, ar tu nežaidi pokerį ar nenaršai “Facebook’e”;
• Namiškių išnaudojimas – jeigu jau žmona/mama/vaikai mato, kad tu namuose, tai jiems nepaaiškinsi, kad tu dirbi ir kad turi įsipareigojimų. Bet kada gali tavęs paprašyti ką nors atnešti, nueiti į parduotuvę ar šiaip skirti dėmesio. Dėl to, jei turite tokių problemų, būtinai reikia sudaryti atskirą darbo erdvę – tam skirtą kambarį ar kampelį, kur jūs TIK dirbate ir esate “neliečiamas”;
• Netinkama vieta klientų priėmimui – jeigu jūsų darbo pobūdis reikalauja dažno “gyvo” bendravimo su klientais ar potencialiais užsakovais, visgi namuose tai daryti yra “ne lygis”;
• Bendravimo stoka – visgi bendrai darbas namuose priverčia mažiau gyvai bendrauti su žmonėmis. Kartais tai privalumas, nes niekas jums netrukdo, bet visgi kartais reikia ir išeiti “pasižmonėti”, o įpratus prie tokios namų sąlygų rutinos, būna gana sunku adaptuotis “gyvoje” visuomenėje;
• Lėtas sustabarėjimas – dirbdamas namuose prie kompiuterio, kartais net nejauti, kad mažiau judi, mažiau sportuoji, prie kompiuterio pasilieki ilgiau iki nakties ir kenki savo akims, rečiau išeini į lauką ir t.t. Tai gali atnešti ne tik rimtų sveikatos problemų (akys, stuburas, priaugintas pilvukas), bet ir psichologiškai atskirti tokį žmogų nuo visuomenės.

Apibendrinant visus “už” ir “prieš” darbą namuose, galima pasakyti, kad tokį variantą turi rinktis žmogus, kuris moka laikytis disciplinos – tiek darbų planavimo atžvilgiu, tiek dėl bendros tvarkos namuose. Jei galite save priversti normaliai dirbti, bet tuo pačiu nepersidirbti ir nesustabarėti, bei jei retas “gyvas” bendravimas neįvarys į depresiją – tada darbas namuose yra jums. Priešingu atveju – pasvarstykite apie kitus žemiau aprašytus variantus.

Ir dar vienas svarbus dalykas, dirbant namuose – jeigu jau pasirinkote būtent šitą variantą, tai įsidemėkite vieną taisyklę: DIRBKITE PRIE STALO! Jūsų darbo vieta turi būti įprasta kedė ir stalas su kompiuteriu, ir jokiu būdu ne patogi lova su netbuku ant kelių. Taip, galima kartais prieš miegą paskaityti RSS ar ryte patikrinti el.paštą dar iš lovos, bet didžioji dauguma darbo dienos turi būti normalioje darbo vietoje, nes priešingu atveju ne tik sugadinsite savo sveikatą, bet ir dar greičiau sustabarėsite. Iš savo patirties sakau – jei jau duodi tokiam tingėjimui šiek tiek erdvės, tai net nepajauti, kai jau keltis ir dirbti nebesinori.

Nuomojame ofisą – ar verta leisti pinigus?

Kita gan paplitusi freelancerių darbo vieta yra nuomojamas nedidelis ofisas ar biuro patalpa, kurioje viskas ir vyksta kasdien. Iš esmės, tai mažai kuo skiriasi nuo samdomo darbo ofise, tik kad vis tiek tu gauni savo erdvę ir joje pats sau vadovauji. Kokie yra privalumai?

• Solidumas: pačiam žmogui yra keliama savivertė, ypač jei biuras yra kokiame nors prestižiniame komplekse ar miesto centre, tai suteikia malonumo ir verslumo pojūtį, kuris kartais slypi pasąmonėje, o kartais atneša džiaugsmo dirbant;
• Patogus darbas su klientais “gyvai”: priešingai nuo darbo namuose, ofise jūs galite drąsiai priimti svečius ir neturėsite gėdytis dėl netvarkos ar dėl jūsų namų aplinkos nejaukumo – visgi ofisas yra ofisas;
• Lengviau laikytis disciplinos – ofiso aplinka visgi pasąmonėje verčia dirbti labiau, negu namų laisvė, o taip pat ir namiškiai netrukdo.

Bet visgi, žvelgiant iš finansinės pusės, ofiso nuoma kainuoja. Tad tokį variantą gali sau leisti tik tie freelanceriai, kurie jau gauna pastovias pajamas arba iš kažkur turi sutaupę pinigų. Jei dar nesate tvirtai ant kojų ir tik pradedate savo laisvo darbuotojo kelią, ofisas yra brangokas malonumas. Kalbant apie kainas, galiu pasakyti, kad Vilniaus centre nedidelis ofiso kabinetas jums gali kainuoti nuo kelių šimtų iki kokio tūkstančio litų per mėnesį. Dar pridėkite ir išlaidas kurui arba viešojo transporto bilietams, o taip pat ir maistui – greičiausiai juk valgysite kavinėse, o ne namie. Tai, iš esmės, yra praktiškai vienintelis ir pagrindinis ofiso nuomos trūkumas – piniginė investicija.

Coworking’o centrai (HUB’ai) – patogi darbo vieta ar tiesiog nauja mada?

Pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarėjo bendro darbo erdvės, taip vadinami HUB’ai – toks yra Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (galbūt ir daugiau, jei žinote – parašykite komentaruose). Principas paprastas – už sąlyginai nedidelį mokestį, žmogus gauna didelėje patalpoje savo erdvę: kėdę, stalą ir interneto laidą. Iš esmės, ko daugiau ir reikia? Ir viename dideliame kabinete tokiame hub’e gali sedėti keliasdešimt žmonių. Iš pirmo žvilgsnio, juk nepatogu – visi trukdo, amžinas šurmulys ir kiti neigiami faktoriai. Bet praktika rodo, kad dirbantys hub’e freelanceriai jaučiasi visai gerai – bent jau iš jų sklinda pozityvi energija. Pamąstykime, kodėl:

• Sąlyginai nedidelė kaina – maždaug iki kelių šimtų litų per mėnesį;
• Bendraminčių aplinka – visgi kai žinai, kad esi tarp tokių pat energingų freelancerių, tai gan stipriai motyvuoja darbui;
• Renginiai ir susitikimai – tokiuose centruose labai dažnai vyksta visokie renginiai ir mini-konferencijos, organizuojamos pačių hub’erių ar jų pakviestų svečių iš verslo ar IT pasaulio;
• Potencialios pažintys – kasdien bendraujant su daug žmonių, didelė tikimybė susirasti sau darbo partnerių, naujų klientų ar investuotojų į tavo idėją;
• Smagus bendravimas – kiek man pačiam teko užsukti į Vilniaus hub’ą, tai ten ore sklando pozityvi energija, o tai sąlygoja pastovus bendravimas ir tiesiog smagiai leidžiamas laikas – be darbo patalpos, yra dažniausiai ir nedidelė virtuvė, poilsio kambarys ir kiti malonumai, o hub’eriai gana išradingai sugalvoja visokių detalių, kurios dar labiau pakelia darbingą nuotaiką.

Tai smagu, visi einame dirbti į hub’ą! Bet neskubėkite – visgi yra ir trūkumų:

• Apribota asmeninė erdvė – kai kuriems žmonėms psichologiškai sunku dirbti, žinant, kad tave pastoviai stebi ar bent turi galimybę stebėti keliasdešimt žmonių;
• Pašaliniai trukdžiai ir tikimybė trukdyti kitiems – kad ir kaip hub’eriai stengiasi sudaryti energingo darbo aplinką, vis tiek neišvengiami yra telefono skambučiai, kažkokie mini-susibūrimai, kartais tiesiog banaliai garsūs pokalbiai. Nors, be abejo, visa tai galima išspręsti paprasčiausių ausinių pagalba;
• Važiavimas – vis tiek, kaip ir darbo ofise atveju, prie savo išlaidų ir nepatogumų priskaičiuokite kelionę į tokį bendradarbiavimo centrą.

Štai tokie, mano galva, yra privalumai ir trūkumai, dirbant namuose, nuomojant vietą ofise ar prisijungiant prie linksmųjų ir išradingųjų hub’erių. Pats, išeidamas freelancinti, pasirinkau namų aplinką, nes ji man labiausiai tinka pagal asmeninius poreikius – pastebėjau, kad mėgstu dirbti vienas, o pašaliniai trikdžiai mane gan stipriai išmuša iš vėžių. Be to, kol dar tik pradėjau savo kelią (baiginėjasi antras freelancinimo mėnuo), tai dar sunku planuoti pastovias pajamas – visgi klientų ratas dar nepastovus, kai kurių dalykų reikia mokytis, būna ir visokių “grėblių”, tad finansiškai kol kas nenoriu leisti pinigų ofiso nuomai ar hub’ui. Bet ateityje neatmetu galimybės ir kelti koją iš namų ir dirbti kitur. Tiesa, pabrėšiu, kad tai yra mano asmeninis pasirinkimas – tikrai nebūtinai turite mąstyti kaip aš.

O kokia jūsų patirtis? O gal jūsų pažįstamų freelancerių? Kai buvo iškilęs klausimas, kur būtent dirbti – koks kelias buvo pasirinktas? Kodėl? Ar pasiteisino?

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje planuojama dešimt dalių:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

Praeitose septyniose dienoraščio serijose kalbėjome apie freelancinimo pradžią ir apie projektų vykdymą. O dabar nusileiskime šiek tiek giliau ir pažvelkime į kasdienį laisvai samdomo darbuotojo darbą. Kaip reikėtų planuoti dieną ir apskritai darbus, kad viskas vyktų sklandžiai? Kaip save kontroliuoti nuo laiko švaistymo, kai už peties nestovi viršininkas? Į visus šiuos klausimus pabandysime atsakyti.

Pažymėsiu, kad apie laiko planavimą ir valdymą galima rašyti labai daug, tad šis straipsnis, nors ir bus gana ilgas, bet palies tik dalį visos šios temos, ir pabandysiu trumpai išdėstyti svarbiausius patarimus. O vėliau galima atskirai ir knygą ta tema parašyti, bet čia jau galbūt ateities planai (jei bus norinčių skaityti).

Svarbu ne valandos, o rezultatai

Daug kas daro klaidą, matuodami savo darbo efektyvumą valandomis. Maždaug, aš pradirbau aštuonias valandas, tai turėjau pilnavertę darbo dieną. Intelektinio darbo profesijose taip toli gražu nėra – darbo diena gali būti kaip ilgesnė, taip ir trumpesnė – priklauso nuo rezultatų. Ir jeigu įprastame ofise darbdavys tiesiogiai ar netiesiogiai valdo jūsų darbo dienos trukmę, tai freelanceriams apribojimų nėra: iš esmės, kiek nori, tiek dirbi, kad pasiektum rezultatą. Visiškai realus variantas (teoriškai) – iš ryto anksčiau atsikėlei, be jokių įžangų prisėdai prie darbų, greitai viską padarei ir turi laisvą popietę/vakarą. Tad freelanceriams tas laiko valdymas, iš esmės, susiveda į darbų planavimą ir tarpinių ar galutinių rezultatų pasiekimo tikslą. Orientuokitės būtent į tai, o ne į aštuonių valandų “atsėdėjimą” prie kompo. Pastaruoju atveju – jums geriau dirbti ofise kažkam kitam, o ne sau, visgi laisvai samdomo darbuotojo kelias reikalauja labai griežtos disciplinos ir savikontrolės.

Dirbkite savo produktyviausiu paros metu

Kiekvienas žmogus turi savo taip vadinamą “biologinį laikrodį” ir dienos rutinos įpročius. Yra vyturių ir pelėdų, yra ryto ir vakaro mėgėjų ir t.t. Bet neišvengiama yra viena – kiekvienas žmogus turi keletą valandų per dieną, kai dirba produktyviausiai. Kai galva šviesi, smegenys veikia labai efektyviai, energija liejasi per kraštus. Būtent į tą dienos dalį reikia sukelti sudėtingiausius arba svarbiausius darbus. Šiaip dažniausiai didžiausias produktyvumas būna pačioje darbo dienos pradžioje. Nebūtinai ryte, jei dirbate naktį ir jūsų darbo “diena” prasideda 18 valandą, tai būtent tada ir yra produktyviausias laikas. Taigi, pirmas patarimas – skirstykite laiką taip, kad į tą laiko tarpą patektų svarbiausi darbai.

Tarp kitko, apie darbų svarbumą. Jis irgi gali būti traktuojamas labai įvairiai. Pagal vieną iš teorijų, visi darbai turi būti skirstomi į keturias kategorijas:

• Skubu ir svarbu
• Svarbu, bet neskubu
• Skubu, bet nesvarbu
• Nei skubu, nei svarbu

Būtent tokia tvarka ir reikia juos atlikti – tik antras ir trečias punktas gali būti keičiami vietomis pagal jūsų nuožiūrą. Bet iš esmės – tie, kurie pradeda dieną nuo lengvesnių darbų, teigdami, kad “reikia įsivažiuoti”, dažniausiai klysta. Be abejo, yra ir išimčių, bet dažniausiai patariama iš pat pradžių atlikti sunkiausius ir svarbiausius darbus, apie tai yra ir knyga Eat that frog – maždaug, kad ir koks šlykštus ar nemalonus atrodytų darbas, jį reikia padaryti, nes vėliau tada bus daug lengviau. Priežastys yra dvi:

• Kaip jau minėjau, darbo pradžioje smegenys dažniausiai šviežesnės;
• Jeigu padarysite svarbiausią darbą, galėsite švęsti pergalę ir tikrai pakelsite sau nuotaiką antrai dienos pusei – priešingu atveju antra dienos pusė bus nepavydėtina.

Sekite savo darbo laiką

Reikia ne tik planuoti laiką, o taip pat ir jį sekti. Taip taip – skaičiuoti, kiek laiko užima vienas ar kitas darbas, kavos pertraukėlės, derybos su užsakovu, popierių pildymas, tūnojimas socialiniuose tinkluose, RSS srauto skaitymas ir kiti darbai arba ne visai darbai. Jei galvojate, kad ir taip žinote, kiek laiko kam skiriate – patarimas: vieną savaitę labai sąžiningai fiksuokite visą savo darbo laiką minučių tikslumu. Ir savaitės pabaigoje pažvelkite į statistiką. Jeigu niekada anksčiau taip tiksliai neskaičiavote savo laiko, greičiausiai nustebsite, kiek minučių, o gal net valandų suėda pašaliniai dalykai. O net jei ir dirbate labai stropiai – vis tiek atsiranda užsiėmimų, kurie lyg ir priklauso darbui, bet neatneša realios naudos arba nebuvo anksčiau planuoti – skambučiai, el.pašto laiškai, pokalbiai su užsakovais, sąskaitų pildymas ir t.t. Pagal mano patirtį, iš 8 valandų darbo dienos realaus tikrojo darbo būna maksimum 6-7.

Toks laiko sekimas pravartus ir ilgalaikiu laikotarpiu. Žinodami, kiek ir prie ko praleidžiate laiko, galėsite kitaip planuoti ateities darbus, galbūt kažką pakeisti savo darbo dienoje ar kažko atsisakyti. Kitas dalykas svarbus būtent freelanceriams – jeigu seksite, kiek dirbate su vienu ar kitu projektu, jo pabaigoje galėsite paskaičiuoti savo realų valandinį įkainį. Man ne kartą taip buvo, kad džiaugiausi pagaliau pasibaigusiu projektu, ir vėliau paskaičiavus darbo valandas – paaiškėdavo, kad finansiškai man net neapsimokėjo prie jo dirbti… Tokie atvejai paragino atidžiau rinktis projektus ir/arba užsakovus bei kitaip vesti derybas dėl laiko ir kainos už darbus.

Pats tokiam tikslui naudoju labai patogų servisą toggl.com – principas paprastas: parašai, su kuo dirbi, nurodai prie kokio projekto tas darbas, ir paspaudi Start. Kai užbaigi, paspaudi Stop. Viskas. O vėliau, kai nori daryti išvadas – užeini į “Reports” skiltį ir viskas kaip ant delno. Pagal dienas, projektus ar darbo laiką.

Kas yra prokrastinacija ir kaip su ja kovoti

Terminas “prokrastinacija” ilgu ir sudėtingu žodžiu nusako paprasčiausią tinginystę. Tai yra procesas, kurio metu mes sąmoningai atidėliojame darbus ir užkišame laiko kažkuo arba visai nesvarbiu, arba kažkuo “lyg ir į temą, bet ne visai”. Ir dar klausimas, kuris variantas blogesnis – ar kai užeiname į “Facebook” ir skaitome draugų sienas, ar kai skaitome RSS srautą valandą ir pasąmonėje pateisiname save tuo, kad maždaug, per valandą daug sužinojau ir tapau protingesnis. Nesvarbu – esmė tame, kad TAI NĖRA TIESIOGINIS DARBAS.

Tai yra didžiausias freelancerių (ir ne tik jų) rūpestis – kaip perlipti per save ir priversti dirbti tiesioginius darbus, o ne pašalinius. Vien apie tai galima parašyti storą knygą – ir daug tokių jau yra išleista, tad šio straipsnio rėmuose galima pateikti tik keletą patarimų, kas iš mano asmeninės patirties padeda:

• Materialinė motyvacija: atsiminkite, vardan ko dirbate, jeigu pinigais sunku išmatuoti, tai atsiminkite, kokio pirkinio trokštate – kelionės į Kanarus, naujo automobilio ar tiesiog gerai apsirengti?
• Įdomesni projektai: jei turite galimybę rinktis, prie ko dirbti, pirmenybę teikite tiems projektams, kurie jums patiems patinka ar teikia malonumo;
• Dažnesni bendravimai su užsakovais/kolegom: kuo dažniau bendraujate su komanda (jei tokią turite) ar klientais, tuo dažniau pats sau primenate apie darbų svarbumą, ir tai neleidžia per daug atsipalaiduoti – tai viena iš priežasčių, kodėl gana gerai veikia “Scrum” projektų valdymo principas daryti dažnus ir trumpus komandos susirinkimus;
• Darbinga aplinka: jei dirbate namuose, tai sujauktas kambarys ir belekokie šortai su maikute tikrai neprideda produktyvumo. Stenkitės laikyti darbo kambarį panašų į ofiso kambarį ar į tokią darbinę aplinką, kuri jus motyvuoja

Turbūt šiame sąraše pasigedote visokių uždraudimo priemonių. Žadintuvai, reminderiai, kalendoriai arba – dar giliau – drausminančios programos. Vienas iš paplitusių variantų – darbo metu tiesiog blokuoti nepageidaujamas svetaines arba visai neleisti diegti kai kurių programų, taip dažnai daroma didelėse korporacijose, kad žmonės dirbtų savo tiesioginį darbą. Bet, kiek tenka pastebėti, tokios drastiškos priemonės nepadeda. Atvirkščiai, jos demotyvuoja. Maždaug, kas čia per darbas, kad negaliu trumpam užeit į Facebook ar perskaityti el.pašto. Kyla vidinis pasipiktinimas, ir galiausiai dirbti visai nesinori. Tad tokios priemonės nepatarčiau naudoti.

Trumpalaikis ir ilgalaikis darbų planavimas: principai ir priemonės

Neišvengiamai, norint valdyti laiką, jį reikia planuoti. Tai galima daryti labai įvairiai, siūlomos visokiausios metodikos ir būdai. Papasakosiu apie variantą, kuris veikia man asmeniškai – tiesiog skirtingo tipo planų sudarymas. Kiekvienas iš jų turi savo tikslą ir yra reikalingas.

Visų pirma, turi būti sudarytas ilgalaikis planas. T.y. mėnesio ar kelių mėnesių – ilgiau planuoti neapsimoka, nes per tą laiką viskas kardinaliai pasikeičia. Tame plane turi būti surašyti projektai, prie kurių dirbsite, galima tuo pačiu planuoti ir pajamas, o jeigu išeina šiek tiek detalizuoti – galima padaryti ir tai, bet persistengti neverta. Šio plano tikslas – žinoti, ką veiksite netolimoje ateityje.

Tada turi būti kiekvieno projekto planas. Sakykime, vienu metu dirbate prie 2-3 projektų, tai kiekvienas iš jų turi būti išrašytas. Nebūtinai detaliai, čia jau priklauso nuo laiko, kurį su užsakovu esate sutarę skirti planavimo etapui. Bet faktas – jūs turite iš anksto žinoti kiekvieno projekto apimtis, kad vėliau būtų kuo mažiau nemalonių siurprizų iš užsakovo pusės. Galima netgi skirti laiko ir užsakovo atsiųstą medžiagą paversti į sau tinkamo formato planą, jo klientas gali ir nematyti. Šio plano tikslas – suvokti kiekvieno projekto apimtis ir pagal tai blaiviai vertinti darbus artimiausiai savaitei ar dviem, o taip pat ir sekti, ar viskas sekasi laiku, ar atsiliekama nuo grafiko.

Ir tada dienos arba kelių dienų planas. Vis tiek galiausiai viskas susiveda į konkrečius nedidelius darbelius – sukurti funkciją, parašyti straipsnį, parengti sistemos aprašymą, susitikti su užsakovu ir t.t. Tai dienos laiko planavimas yra ypač svarbus – tam turi būti sudaromas atskiras planas. Ką planuojate nuveikti šiandien, būtent šiandien? Tiesa, pastaruoju metu paplito tokia darbų planavimo metodika, kuri apima kelias dienas į priekį. Labai išpopuliarėjusi aplikacija Any.DO leidžia sudaryti paprastą sąrašą darbų ir juos suskirstyti taip: Šiandien, Rytoj, Kitą savaitę ir Vėliau. Kiek pats šia programėle naudojausi – tikrai labai efektyvu. Aiškiai matosi, ką dar šiandien reikia padaryti, ką spėji, o ko nespėji.

Štai tokie trys planai. Ir jeigu galvojate, kad jie turi būti vienoje sistemoje, nes darbai kertasi ir dubliuojasi, klystate. Čia nereikia visiškai tikslios sistemos, kuri skaičiuotų minutes ir jūsų pastangų efektyvumą – dažniausiai užtenka labai paprasto darbų sąrašo, tiesiog punktai ir viskas. Sugaištate mažai laiko tokių planų parengimui, bet vaizdžiai matote savo trumpalaikius ir ilgalaikius darbus. Dėl to, kai pats išėjau freelancinti, vienas pirmųjų mano pirkinių buvo magnetinė lenta, kuri tapo nepamainomu pagalbininku: pasisuki nuo kompiuterio, pamatai situaciją, įvertini, pasižymi kažką greitai, o kas kažkiek laiko padarai maloniausią darbą – užbrauki ar ištrini kažkurį punktą. Bet iš esmės – ar magnetinė lenta, ar aplikacija telefone, ar Excel lentelė, ar Notepad sąrašas, ar kokia nors mandra sudėtinga sistema – nesvarbu, svarbiausia yra tai, kad tokių planų sudarymas ir koregavimas galėtų vykti greitai.

Tinkamas darbui programos gali labai sutaupyti laiko

Dar vienas patarimas, susijęs su darbu. Ką naudojate teksto rašymui? Open Office ar Word? Kurią versiją? O ar ilgai ieškote kokios nors funkcijos? O kiek užtrunkate su vienu ar kitu darbu? Bendras klausimas: ar tikrai naudojate tinkamiausius įrankius? Vaizdžiai tariant, arti lauko su kastuvu tikrai nepatogu, o ir kalti vinis su labai dideliu plaktuku nepatogu. Tad atsisėskite dabar ir pagalvokite, ką galima padaryti optimaliau, kalbant apie darbo įrankius. Atnaujinti naršyklę? Įdiegti porą įskiepių? Įsirašyti naudingų programų? Tikrai nepagailėkite tam skirti laiko vieną kartą, o tada pastoviai ieškokite, kas iš tokių priemonių gali padėti dirbti efektyviau – dabar kasdien atsiranda įdomių įskiepių naršyklėms, aplikacijų telefonams ir planšetams ir t.t.

Tarp kitko, šis klausimas apima ir “techninį parką”. Kiek metų jūsų kompiuteriui? Ar jis nestabdo? Ar ne per mažas ekranas, ar tinkama klaviatūra? Gal pasirinkti netbuką vietoj planšetės? Pagalvokite ir apie techninę įrangą.

Galiausiai: pailsėkite, pamiegokite, nueikite nuo kompiuterio

Ech, tas darboholizmas. Tiek stengiamės padaryti viską laiku, skubame ir plušame vardan tu nelemtų terminų ir galvojame, kad uždirbsime visus pasaulio pinigus. Nė velnio. Kiekvienas turime žmogiškas organizmo efektyvumo ribas, kad ir kaip kartais sunku tai pripažinti. Taip, studentai gali per vieną naktį pasiruošti egzaminui ar per dvi dienas parašyti kursinį darbą (mano asmeninė patirtis, bet tuo nesididžiuoju), bet ar įmanoma tokiu tempu dirbti pastoviai? Kurį laiką – taip, bet tada ateina “zombiška” savijauta, ir tada kokiai savaitei iškrentate iš efektyvaus darbo.

Tad, pirmas dalykas – nepamirškite ilsėtis. Daryti trumpas pertraukėles pailsinti akis ar tiesiog išeikite pavedžioti šuns, bei pagalvokite apie vakarus ir savaitgalius, jie turi priklausyti poilsiui.

Toliau – miegas. Jis yra GYVYBIŠKAI svarbus. Labai labai. Pasakysiu paprastą pavyzdį – ar jums niekada nebuvo taip, kad vėlai vakare ilgai sėdėjote prie kažkokios problemos ir kelias valandas negalėjote rasti sprendimo, o ryte atsikėlęs viską pamatydavote šviežiomis akimis ir sprendimas buvo per penkias minutes? Tai štai. Ir tai ne tik dėl to, kad rytas už vakarą protingesnis, o ir dėl to, kad organizmui reikia banaliai pailsėti. Be to, pamąstykite ne tik apie rytojų, bet ir apie tai, kokia bus jūsų sveikata po 10, 20, 30 metų.

Pabaigai

Yra dvi dimensijos: vienoje darbų krūva, kitoje – laiko limitas. Valdyti jas yra tikras menas. Ypač freelanceriams. Ir atminkite: posakis “laikas – pinigai” freelanceriams yra kaip niekam kitam aktualus, tad vertinkite savo laiką lygiai taip pat, kaip vertinate pinigus, o gal ir daugiau, nes pinigų daugiau galima uždirbti, o laiko atgal nebesugrąžinsi.

Gal ką pridursite? Kaip jūs planuojate/valdote savo laiką?

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje kasdien pasirodys po naują dalį:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

* * * * *

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – taip yra ir su užsakytais projektais. Ateina pridavimo-priėmimo ir atsiskaitymo momentas, bet jis toli gražu ne visada praeina sklandžiai. Atvirkščiai, būtent šiame etape būna visokių nesutarimų, kolizijų, nenumatytų kliūčių ar papildomų darbų. Kaip viso to išvengti ir viską užbaigti tvarkingai – apie tai šiame straipsnyje.

Pabaiga yra naujo etapo pradžia

Planuodami savo laiką, freelanceriai dažniausiai įsitikina, kad oficiali projekto pridavimo data yra kelio pabaiga, ir galima bus drąsiai pilna jėga judėti prie kito projekto. Taip būna tikrai ne visada. Visų pirma, pats pridavimas gali nusikelti – tiek dėl užsakovo, tiek dėl vykdytojo kaltės. Toliau – užsakovas neretai randa klaidų, turi papildomų pageidavimų ar dėl kažkokių kitų priežasčių vilkina patį pridavimą. Tad patarimsa pirmas – planuodami savo laiką, nusiteikite, kad prie to darbo dar teks kažkiek padirbėti. Be abejo, mūsų tikslas yra kiek įmanoma tą “kažkiek” sumažinti.

Šiaip viskas prasideda dar daug seniau – nuo to etapo, kai įvyksta susitarimas dėl darbų vykdymo. Jeigu pasirašoma sutartis, kurioje aiškiai įvardinta, kas už ką atsakingas, tada ir projekto pabaiga vyksta daug sklandžiau. Užsakovas neturėtų reikalauti to, dėl ko nebuvo sutarta iš anksto, o jūs iš savo pusės negalite priduoti iki galo neatliktų darbų. Kai atsakomybės aiškios, tada viskas vyksta “pagal popierių”, ir būtent toks yra tikslas – jeigu yra galimybė, stenkitės pasirašyti sutartis arba turėti bent kažkokį rimtesnį dokumentą, o ne šiaip “Skype” pokalbių logus.

Pažvelkite į savo darbą užsakovo akimis

Kai jau viskas judės prie pabaigos ir vyks “galutinis patikrinimas” iš jūsų pusės, tai yra svarbus psichologinis momentas. Dažniausiai darbai tikrinami gana atmestinai, dėl varnelės – kartais dėl to, kad spaudžia laikas, o kartais dėl išsikreipusio požiūrio į darbą. Atminkite – reikia sąžiningai užbaigti darbus, nes patenkintas užsakovas yra jūsų kelias į ateities užsakymus ir asmeninio prekinio ženklo puoselėjimą. Taigi, kai testuosite atliktus darbus, užduokite sau klausimą ne “Ar viskas veikia tvarkingai?”, o greičiau “Ar užsakovas liks patenkintas ir galės naudotis mano darbu?”. Šitas dalykas labai aktualus programavimo darbų testavime – nors ir sakoma, kad programuotojas turi būti pats pagrindinis sistemos testuotojas, bet neretai toks testavimas atliekamas tik iš techninės pusės: ar mygtukai pasispaudžia, ar funkcijos veikia, ar sistema nelūžta, ar dizaino vaizdas neišsikraipo. O kai prie testavimo prisėda žmogus, nerašęs kodo ar net nesusijęs su programavimu, tada prasideda linksmybės. “Iš kažkur atsiranda” tokios panaudojimo situacijos, kurių programuotojas nebuvo numatęs arba patingėjo į jas atsižvelgti. Dėl to įmonėse prie rimtesnių projektų testavimą atlieka atskiri žmonės, ne programuotojai.

Čia labai geras pavyzdys būtų Lietuvos mokyklose vykstantis informacinių technologijų egzaminas. Viena iš užduočių yra parašyti programėlę su Pascal arba C++ kalba. Ir dalykas, kurį noriu akcentuoti, yra vertinimo sistema. Taškai už atliktą užduotį skiriami už tai, ar programa duoda teisingą rezultatą su įvairiomis situacijomis – parenkami labai skirtingi pradinių duomenų variantai ir tikrinama, ar kodas tvarkingai atliko savo paskirtį. Ir už kiekvieną neteisingą rezultatą minusuojami balai. Būtent tokia tvarka pripratina programuotojus prie sąžiningesnio darbo ir kiek platesnio mąstymo. Plačiau apie IT egzamino vertinimą galite pasiskaityti mano straipsnyje FWD.lt portale.

Atsiskaitymas, dokumentai ir pinigai

Ką gi, kai pats freelanceris ir užsakovas įvertiną darbą kaip atliktą, turi įvykti dokumentų pasirašymas ir apmokėjimas. Jeigu viskas daroma tvarkingai ir legaliai, tada turėtų būti pasirašomas darbų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame užsakovas sutinka, kad priėmė darbus ir neturi daugiau priekaištų ar pageidavimų. Tada freelanceris gali ramia sąžine išrašyti sąskaitą-faktūrą, kurią užsakovas turi apmokėti per tą laikotarpį, kuris nurodytas pagrindinėje sutartyje – dažniausiai tai yra kelios savaitės, bet būna ir visokių kitokių variantų – susitarimo reikalas. O jeigu viskas vyksta žodžiu ir “vokelyje” (reikia pripažinti, kad taip tikrai būna, ypač Lietuvoje) – tada jau asmeniškai su užsakovu tarkitės dėl to galutinio taško, kada darbas laikomas užbaigtu ir vyksta apmokėjimas.

Jeigu norite būti įsitikinę dėl to, kad gausite savo pinigus laiku ir be atidėliojimų, tai reikia pasidomėti, su kuo dirbate. Apie užsakovą reikia rasti informacijos dar prieš pradedant darbus – kokia nors neigiama reputacija gali būti pagrindinė priežastis iš viso nesiimti siūlomo projekto. Tad, jeigu pradžioje neįsitikinote, kad dirbate su rimtu žmogumi ar įmone, šaukštai popiet. Tiksliau, ne visai – yra visokių gudrybių, kaip priversti užsakovą sumokėti žadėtus pinigus.

Dar atkreipkite dėmesį į tai, ar dirbate tiesiogiai su tuo, kas gali jums sumokėti. Neretai pasitaiko variantų, kai freelanceris dirba ne tiesiogiai su įmone, kuriai atlieka darbus, o su tarpininkais, kurie nesprendžia buhalterinių klausimų. Arba kitas populiarus atvejis – kai įmonė užsako paslaugas iš kompanijos, kuri jau savo ruožtu užsako įvykdymą iš freelancerių, ir atsiskaitymas gali įvykti tik tada, kai už darbus atsakinga kompanija gauna pinigus iš galutinio užsakovo. Tai gana pavojingas variantas, nes tada pinigų gali tekti palaukti gana ilgai – šiuo atveju reikia prašyti avanso arba derėtis dėl to, kad pinigai bus sumokėti “iš savo lėšų”, o tik tada kompanija gaus savo pinigus iš galutinio užsakovo.

Užsakovas atrodo nepatikimas ar vilkina atsiskaitymą?

Būna taip gyvenime, kad pradžioje bendravimas vyksta sklandžiai, o pridavimo ir atsiskaitymo laikotarpiu matomas užsakovo “tikrasis veidas” – prasideda problemos, vilkinimai ir atsikalbinėjimai. Tiesą pasakius, dažniau vilkina savo įsipareigojimus būtent patys freelanceriai, bet šioje serijoje kalbame apie viską būtent darbų vykdytojų akimis, tad pabandykime apginti jų teises. Kokie variantai?

1. Neatiduoti darbų – web-programuotojai turi gana didelį pranašumą: jie gali atlikti darbus kažkur savo aplinkoje, patalpinti į savo nuosavus serverius ir užsakovui parodyti visą realų sistemos veikimą,
bet tuo pačiu neatiduoti galutinio programinio kodo. Taip kad apsisaugoti galima ir taip – tartis, kad jūs dirbate savo aplinkoje, tada būtent toje aplinkoje patvirtinamas darbų užbaigimas, o tik po apmokėjimo jūs perkeliate duomenis į tikrąją erdvę arba atiduodate programinį kodą. Atliekant kitokius darbus, toks variantas gali būti sunkiau įgyvendinamas, bet pagalvokite, kokiu būdu galima “nepilnai” atiduoti darbus užsakovui, kol jis neatsiskaitys.

2. “Pasiskųsti” socialinėje erdvėje – kadangi rimtesnės kompanijos vis labiau rūpinasi savo įvaizdžiu internete ir nenori neigiamų atsiliepimų apie save, tai gana galingas ginklas yra neigiami atsiliepimai – ar per skundai.lt, ar per uzdarbis.lt forumą, ar dar kur nors. Tik šitas būdas turėtų būti taikomas jau labai rimtoje stadijoje – kai akivaizdžiai matosi, kad užsakovas vilkina ar piktybiškai nemoka. Tokio skundo pavyzdys čia (įdomiausia, kad pagal duomenis dažnai atseka realų asmenį).

3. Piktybiškai sugadinti darbus – retai taikomas būdas, bet jeigu jau pasiruošėte kariauti, tai galima daryti ir taip. Kadangi web-programuotojai dažniausiai turi prieigą prie užsakovo serverių, kuriuose ir atlieka darbus, tai gali juk užeiti ir viską ištrinti. Tiesiog ištrinti, nepaliekant nieko užsakovui (bet pačiam, be abejo, reikia pasidaryti atsarginę kopiją). Tada užsakovai dažnai “atsipeikėja” ir viską sumoka, bet jau tokie piktybiniai atvejai pasitaiko gana retai. Aišku, čia yra rizika – kad po darbų pridavimo užsakovas pakeis visus slaptažodžius arba pats savo serveryje pasidarys atsarginę kopiją, iš kurios galės viską atstatyti net po jūsų piktybinių veiksmų.

4. Kreiptis į teismą – ok, pagalvokime apie civilizuotą būdą. Juk galima kreiptis į teismą, nurodant, kad asmuo ar įmonė piktybiškai nemoka skolos. Tačiau tai apsimoka daryti tik tada, kai kalba eina apie tikrai didelę sumą pinigų – 10 000 Lt ir daugiau. Nes vien teismo išlaidos gali būti tikrai didelės, o turint omenyje mūsų teismų operatyvumą, tai byla gali užsitęsti labai ilgai. O tuo pačiu pamąstykite, ar tikrai turite pakankamai įrodymų, ir ar jie gali būti pripažinti kaip oficialūs įkalčiai byloje.

Apie projekto “gyvenimą po mirties”

Na ir paskutinė straipsnio dalis – apie tai, kas vyksta po galutinio pridavimo ir pinigų gavimo. Kaip jau buvo paminėta, tuo projektas dažnai nesibaigia – užsakovas tikrai atranda netikslumų ar klaidų jau po pinigų sumokėjimo, o gali atsirasti ir papildomų naujų pageidavimų. Kaip elgtis tokioje situacijoje?

Šiaip įdomi ir gana teisinga praktika – pačioje projekto pradžioje pasirašant sutartį, joje įrašyti punktą apie “garantinį aptarnavimą”: kiek laiko po projekto pridavimo freelanceris dar įsipareigoja taisyti klaidas ar ar konsultuoti dėl iškilusių problemų. Neseniai pačiam teko pasirašinėti tokią sutartį, kurioje buvo nurodytas 6 mėnesių laikotarpis. Manau, kad tai pakankamai normalu, bet priklauso ir nuo projekto apimties – rimtesnėms IT sistemoms gali būti taikoma ir metų ar net ilgesnė garantija.

Jeigu tokio atskiro susitarimo nėra, tada viskas vyksta pagal situaciją. Jeigu užsakovas kreipiasi su kažkokiu klausimu ar reikalauja kažką “pažiūrėti”, tai, visų pirma, iš karto nepulkite prie to dirbti – nebent tikrai sistema visiškai neveikia. Patikrinkite, ar pagal pirminį susitarimą (arba pagal tuos pačius “Skype” pokalbius) dabar išsakomas klausimas nėra papildomas pageidavimas arba kažkoks patikslinimas, kurio užsakovas pradžioje nenurodė. Ir, jeigu teisybė jūsų pusėje, tada tiesiog nukopijuokite jam tekstą ir pabandykite įrodyti, kad neprivalote dabar pat ir čia atlikti papildomo darbo.

Aišku, jeigu yra tikrai pranešimas apie klaidą, pataisyti reikia. Tik vėlgi nebūtinai tuo metu ir iš karto – juk dažniausiai jūs jau turite kitų darbų ir kitų projektų, negalite juk jų tiesiog mesti ir bėgti prie senesnio projekto. Paaiškinkite, kiek užtruks pataisymas ir protinguose laiko rėmuose pataisykite klaidas.

O jeigu iš jūsų reikalauja gana didelių papildomų darbų – nesidrovėkite prašyti papildomų pinigų. Logika labai paprasta, už darbus turi būti mokama. Nesvarbu, ar tai senesnis projektas, ar naujas kažkoks darbas – jūsų laikas yra pinigai. Ir jeigu neprašysite užmokesčio – mėnesio pabaigoje galite susidurti su finansinėmis problemomis. Čia jau galima tartis įvairiai – arba tiesiog primokėti už nedidelius pataisymus, arba galbūt net sudaryti naują sutartį, kurioje būtų įvardinti įsipareigojimai “garantiniam laikotarpiui”.

Visgi, jeigu būsite nusiteikę geranoriškai ir nedidelius papildomus darbus atliksite nemokamai arba “už ačiū” (kad ir vieša padėka kuriame nors socialiniame tinkle ar forume), tai gali atnešti naudos ateityje. Atminkite – žmonės vertina sąžiningumą ir geranoriškumą, tad vėliau iš tokio užsakovo galima tikėtis privilegijų ar rekomendacijų kitiems žmonėms.

* * * * *

Štai tokios mintys apie projekto pabaigtuves. Kokių dar patarimų pridėsite prie mano minčių? O kitoje serijoje kalbėsime jau apie freelancerio asmeninę užduotį – teisingą laiko planavimą, būtent tai būna didžiausia problema, kai žmogus neturi tiesioginio direktoriaus ir gali daug laisviau planuotis laiką.

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje kasdien pasirodys po naują dalį:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

* * * * *

Freelanceris, gavęs konkretų užsakymą, dažnai apsidžiaugia, kad po kurio laiko pasipildys piniginė, įvykdžius projektą. Bet juk ir pats įvykdymas yra gana sudėtingas mechanizmas – kaip padaryti, kad viskas eitų sklandžiai, kad užsakovas būtų patenkintas, bet tuo pačiu ir neperspaustų su savo reikalavimais ar pageidavimais. Kaip viską suspėti laiku ir kokybiškai – pabandykime pasvarstyti ta tema.

Iš karto pažymėsiu, kad šiuo atveju kalbėsiu iš web-programuotojo ir tinklalapių kūrėjo praktikos. Tad žemiau esantys patarimai tinka labiausiai IT projektų vykdymo procesui, nors dalis iš jų gali būti pritaikoma ir kitokioms veikloms.

Kokybė / kaina / laikas

Iš esmės, projekto vykdymo procesas nusakomas trijų siekiamybių trikampiu – visi užsakovai nori, kad viskas praeitų kokybiškai, greitai ir kiek įmanoma pigiau. Tačiau apie tai dažniausiai galima tik pasvajoti – teorijos teigia, kad reikia pasirinkti du iš šių trijų komponentų ir akcentuoti darbą būtent į juos.

Freelancerio darbo atveju dažniausiai yra taip, kad pinigai yra nustatyti iš anksto – nes ką dažniausiai užsakovas turi fiksuotą, tai biudžetą. Ar bent jau kiek gali/nori skirti pinigų. Kitas beveik nekintamas rodiklis yra laikas. Visi nori, kad freelanceris įvertintų, per kiek laiko gali atlikti darbus, ir dažnai iš to pagal kažkokią formulę gaunama ir darbų kaina. Taigi, dėl šių dviejų terminų yra dažniausiai susitariama iš anksto. Ir tada jau freelanceris turi užtikrinti trečią dedamąją – kokybiškus rezultatus. Kartais terminus ir kainą projekto eigoje įmanoma kiek koreguoti, bet tai būna daugiau išimtys, negu taisyklė. Tad projekto vykdymo metu orientuokitės į tokią mąstyseną: “Pinigai ir laikas sutarti, dabar mano užduotis – darbą atlikti kokybiškai”. Ir atminkite – kokybiški rezultatai reikalingi ne tik užsakovui, bet ir jums – dėl dviejų priežasčių: visų pirma, jei padarysite projektą atmestinai, tai yra didelė tikimybė, kad užsakovas dar ilgokai jums “knis protą” su klaidų taisymu ir kitomis problemomis, o taip pat pagalvokite apie savo asmeninį prekinį ženklą, apie kurį jau kalbėjome – juk kiekvienas sėkmingas projektas yra ne tik pliusas į jūsų portfolio, bet ir galimybė gauti kitų užsakymų tiek iš to paties kliento, tiek iš jo pažįstamų rato pagal rekomendacijas.

Dokumentacija ir projekto planas

Dažniausiai projekto apimtis yra aptariama gana detaliai prieš tai, kai freelanceris imasi darbo. Bet pradedant dirbti, reikia tą globalų planą “išversti” į kažką patogesnio, su kuo galima dirbti patogiau ir efektyviau. Idealiausia – kad visas projektas turėtų būti suskaidytas į konkrečias ir apčiuopiamas dalis, prie kurių galima dirbti po vieną ir kiek įmanoma autonomiškai. Vienas iš variantų – padaryti paprastą Word/Excel lentelę su tokiais stulpeliais: Nr, Darbas, Komentarai, Planuojamas atlikimo laikas. Arba pasirinkite kitokią sau patogesnę formą – svarbiausia, kad viskas būtų išdėstyta raštiškai, o ne tik galvoje. Tiesa, nereikia persistengti – tokiam planui reikia sugaišti kiek įmanoma mažiau laiko, detalios dokumentacijos ir specifikacijos ruošti tikrai nepatariu, nes ji vis tiek bus eigoje keičiama, o didelį dokumentą atnaujinti bus dar sudėtingiau.

Yra ir psichologinis momentas. Jeigu sėdate prie darbų, žinodami, kad prieš akis yra ilgas mėnesio/dviejų/trijų projektas, tai gali šiek tiek neigiamai paveikti. Iš vienos pusės, darbas atrodys kaip neapčiuopiamas griozdas, kai vienu metu reikia galvoje laikyti visų reikalingų funkcijų veikimo principus ir sunkiai matosi darbų pabaiga. O kitas dalykas – kuo ilgesnis yra projektas, tuo didesnis tingėjimas apima darbo pradžioje, labai panašiai, kaip mokykloje ar universitete su pusmečiu – juk viskas daroma paskutinę naktį. Toks pavojus yra dar viena priežastis skaidyti visą projektą į gabaliukus, po kiekvieno iš kurių būtų apčiuopiamas rezultatas. Nuo to ne tik bus lengviau žiūrėti į patį projektą, nes matysite tik mažą dalį, kuri nesunkiai telpa galvoje, bet ir priduos papildomos motyvacijos – galėsite “švęsti” mažas pergales po kiekvieno darbų etapo.

Dėl darbų plano formato – čia, kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo jūsų: kaip patogiau, taip ir darykite. Man asmeniškai labai padeda ant sienos pakabinta magnetinė lenta – galima greitai pasisukti ir sužymėti artėjančius darbus, detales ar atlikti maloniausią veiksmą – išbraukti atliktą darbą ar pažymėti prie jo geidžiamą varnelę.

“Agile” principas arba kuo anksčiau kažkoks matomas rezultatas

Tas madingas žodis “agile” nusako sistemų kūrimo metodologiją, apie kurią atskirai ilgai nepasakosiu, bet šiame patarime panaudosiu vieną iš šios sistemos principu. Liaudiškai tariant, reikia užsakovui kiek įmanoma anksčiau parodyti kažką veikiančio. Tegul netobulai, tegul be prašmatnaus dizaino ir spec.efektų, bet veikiančio. Kad galima būtų kuo anksčiau gauti atgalinį ryšį – pastabas ar papildomus pageidavimus. Nes įsivaizduokite – kol projektas yra žmogaus galvoje, tol viskas atrodo vienaip, o kai kažkur galima jau “pasižaisti” ar “pačiupinėti”, tada jau smegenys suvokia viską šiek tiek kitaip, tad kuo anksčiau sukursite žaidimo lauką tiek sau, tiek klientui – tuo geriau. Iš esmės, būtent tokiam greitam kūrimui tarnauja tokie dalykai kaip Framework’ai (beje, galite įsigyti mano knygą apie CodeIgniter framework’ą) ar neseniai išpopuliarėjęs Twitter Bootstrap, leidžiantis labai greitai pasidaryti paprastos, bet gana neblogos išvaizdos tinklalapį.

O kada jau turite kažkokią pirmą versiją, tada jau turėtų prasidėti taip vadinamos iteracijos – procesas, skaidomas tam tikrais etapais, apie kuriuos jau kalbėjau praeitame skyrelyje. Tobulinkite, kuo dažniau leiskite naujas versijas ar atnaujinimus, ir analizuokite užsakovo pastabas.

Efektyvus bendravimas – kelias į sėkmę

Dažniausia bet kokio projekto griuvimo priežastis būna elementarus nesusišnekėjimas arba neefektyvus bendravimas komandos viduje. Ne išimtis ir freelancerio vykdomi projektai – čia netgi dar svarbiau bendrauti su užsakovu kuo dažniau ir kuo konstruktyviau, nes dažniausiai freelanceris samdomas iš pašalinės aplinkos ir retai iš karto yra įsigilinęs į užsakovo veiklos sritį. Tad iš pat pradžių nustatykite kažkokias taisykles ar rėmus, kokiu būdu bendrausite ir aptarinėsite projekto eigą. Labai dažnas reiškinys – kai freelanceris pradeda dirbti prie projekto, ir tik kažkur įpusėjus nusprendžia pabendrauti su užsakovu, parodyti tarpinius rezultatus arba pateikti kažkokių klausimų. Nereikia bijoti kliento kritikos – ji vienaip ar kitaip bus neišvengiama, tik kuo anksčiau jūs jos sulauksite, tuo jums patiems bus lengviau. Aišku, aptarinėti kiekvienos smulkmenos po valandą irgi neverta, turi būti protingos ribos. Esmė – kad tarp bendravimo “sesijų” nebūtų didelių laiko tarpų.

Netgi jeigu vėluojate su darbais ar kažko negalite padaryti, praneškite užsakovui. Pažiūrėkite iš jo pusės – neigiama informacija yra tikrai geriau, negu ignoravimas ir ragelio nekėlimas, kas tolygu informacijos nebuvimui. Jeigu klientas žinos, kad jūs vėluojate, tai galės galbūt pasiruošti kažkokį “planą B” ir kitaip paskirstyti savo laiką. O už atvirumą dar gali būti jums ir dėkingas (aišku, jeigu vėlavimo priežastys yra pakankamai rimtos ar pateisinamos).

Ką daryti, jeigu kažkur “užstrigote”?

Būna. Visiems būna. Dirbi dirbi ir staiga kažkas neveikia taip, kaip turėtų. Arba priėjote prie vietos, kur reikia kažką padaryti, bet nerandate tinkamo būdo. Arba aptikote klaidą, prie kurios taisymo dirbate jau pusdienį ir žiūrite į programinį kodą kaip “ožys į naujus vartus”. Ką daryti – juk projekto terminai griežti ir būtų gerai nevėluoti. Panika, panika, panika!

Svarbiausia tokiais momentais – nusiraminti. Panikuoti nėra reikalo, nes nuo to niekam geriau nebus. Jeigu tos pačios problemos nepavyksta niekaip išspręsti, tada patarimai būtų tokie:

• Padarykite pertrauką tarp darbų – nueikite nuo kompiuterio į lauką, pasportuoti, išgerti alaus ar pabūti su draugais: žodžiu, pravėdinkite smegenis. Jei turite galimybę – gerai išsimiegokite, labai padeda.Po tokios pertraukos šviežios smegenys veikia šimtą kartų geriau;
• Pabandykite pamąstyti “kitaip” – galbūt per daug tiesmukiškai bandote išspręsti problemą? Gal yra koks nors visiškai kitoks būdas, apie kurį net negalvojote? O gal galima to dalyko iš viso nedaryti ir pakeisti kažkuo lygiaverčiu? Labai dažnai programavime tą patį dalyką galima atlikti bent keliais būdais;
• Nesidrovėkite paprašyti pagalbos – kartais pats nustebdavau, kaip žmonės geranoriškai dalinasi patarimais ar šiaip nuoširdžiai nori padėti, tiesiog paskelbus kažkokį klausimą kad ir tame pačiame “Twitter” tinkle.

Ir svarbiausia – jeigu jau tikrai aklinai kažkur užstrigote ir vėluojate su darbais, praneškite užsakovui. Pamąstykite kartu apie galimas išeitis, galbūt klientas sušvelnins reikalavimus, jeigu matys, kad yra svarbesnių darbų, kurie “dega” labiau negu tas dalykas, prie kurio užsisėdėjote. Na, bet šis patarimas yra tik vienas iš pavyzdžių efektyvaus bendravimo, apie kurį jau rašiau aukščiau.

Kaip suvaldyti kelis projektus?

Freelanceriai yra optimistai. Beveik visi. Ta prasme, kad nori kuo daugiau užsidirbti ir tiki, kad yra kaip aštunkojai, kurie gali vienu metu daryti efektyviai N darbų ir visur normaliai spėti. Nors “multi-tasking” procesas ir yra visai įmanomas, bet dažniausiai po kiek laiko arba organizmas banaliai pervargsta, arba nukenčia darbų kokybė. Na, bet jeigu to nebijote ir vienu metu dirbate prie kelių projektų, tada atskiras klausimas – kaip padaryti, kad visi jie po truputį judėtų ir visi būtų patenkinti.

Liaudyje labiausiai paplitęs metodas yra paprastas: kuris užsakovas garsiau šaukia ir greičiau reikalauja, prie to projekto dirbama daugiausia, kiti judinami lėčiau. Tačiau iš tikro tai jėgas reikia paskirstyti ne pagal tai, kam ko labiau reikia “čia ir dabar”, o pagal savo asmenines kompetencijas ir laiką. Suskirstykite savo dienos laiką į kažkokius intervalus ir stenkitės tolygiai skirti laiko kiekvienam projektui pagal galimybes – tai padės ir jums patiems “persijungti” nuo vienokio prie kitokio darbo, tai taip pat leidžia smegenims kiek pailsėti. Čia, tarp kitko, irgi turėtų labai padėti jau mano minėta magnetinė lenta.

* * * * *

Štai tiek apie patį projekto vykdymo procesą. Šiaip šia tema galima būtų parašyti atskirą knygą (gal vieną dieną taip ir padarysiu), čia surašiau tik bendriausius patarimus freelanceriams. Gal kažką pridėsite iš savęs? O kitą kartą kalbėsime apie finalinį etapą – projekto užbaigimą, atsiskaitymą ir apie tai, kas realiai vyksta po “nominalaus” užbaigimo.

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje kasdien pasirodys po naują dalį:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

* * * * *

Tęsiame patarimų seriją pradedantiesiems freelanceriams ir tiems, kas nori tokiais tapti. Šįkart kalbėsime apie vieną iš svarbiausių procesų – klientų paiešką, nes jeigu įprastame darbe tai už jus atlieka darbdarvys arba kiti kolegos, tai šiuo atveju reikės siūlyti savo paslaugas pačiam. Su klientų paieška labai glaudžiai susijęs praeitas skyrelis apie pinigus ir darbų kainas, o taip pat ir skyrelis apie portfolio sukūrimą – jis turi būti sukurtas dar prieš klientų paiešką, tad jei dar neskaitėte – rekomenduoju.

Kadangi praeitos dienoraščio dalys buvo labai ilgos ir, mano manymu, kai kurie tiesiog patingėjo skaityti daug teksto, tai šįkart pasistengsiu mintis išdėstyti trumpiau ir lakoniškiau, be “lyrinių nukrypimų”. Taigi, kur ir kaip ieškoti klientų?

Draugai, pažįstami ir socialinis ratas

Visų pirma, apsižvalgykite aplinkui. Gal jūsų paslaugų reikia kažkam, ką jūs puikiai pažįstate, arba galite pasisiūlyti virtualiems draugams. Tik nereikia masiškai rašyti visiems – pagalvokite realiai, kam iš jūsų draugų gali prireikti svetainės sukūrimo ar teksto rašymo paslaugų – žodžiu to, ką jūs dirbate.

Atskiras ratas žmonių, kurie gali jums padėti – tai yra buvusieji bendradarbiai ir kolegos. Žmonės, kurie matė, ką jūs dirbate ir kaip jūs dirbate, ir jeigu jie ką nors pažįsta, tai mielai rekomenduoja ir suveda su potencialiais užsakovais.

Tik, kaip jau kažkada minėjau, neapsigaukite su draugais – jie dažniausiai nenori daug mokėti ir stengiasi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas, nes juk, jų akimis, jums negaila padaryti nuolaidą draugui.

Paskelbkite apie savo paslaugas viešoje erdvėje

Nebūtinai asmeniškai rašyti visiems pažįstamiems, kartais užtenka ant savo “Facebook” sienos, “Twitter” lentoje arba asmeniniame tinklaraštyje parašyti apie savo teikiamas paslaugas. Jeigu turite pakankamai draugų ar pasekėjų, tai galbūt kas nors jus pastebės. Ir dar kitas dalykas – jeigu jūs planuojate ilgai užsibūti toje rinkoje ar toje darbo sferoje, tai reikia stengtis, kad jus sektų įtakingi žmonės, kurių užsakymų ar tiesiog patarimų gali prireikti ateityje. Geriausias būdas tai padaryti – rašyti tinklaraštį būtent apie tą sritį, kur norite specializuotis. Panašiai darau ir aš pats – ir skaitykit.lt patirtis padėjo surasti tikrai ne vieną užsakovą, projekto partnerį ar tiesiog gauti naudingų patarimų iš specialistų.

Taip pat galima pasireklamuoti diskusijų forumuose – čia jau spręskite pagal savo darbo pobūdį, ar tai bus populiarusis uzdarbis.lt, ar tai bus kokia nors supermama.lt, ar jūsų nišos specializuotas diskusijų portalas.

Skelbimų lentos internete

Tiesą pasakius, tokio reklamos būdo nebandžiau ir nepažįstų žmonių, kuriems jis padėjo surasti užsakovų, bet kodėl gi ne – juk tai nemokama ir nekainuoja daug laiko. Sukurkite trumpą skelbimą, kuriame išdėstykite savo teikiamas paslaugas ir jų privalumus, nurodykite savo kontaktus ir pirmyn. Radau keletą tokių skelbimų pavyzdžių:

Nežinau, ar veikia, bet bent jau kiek pažiūrėjau skelbimų portalus – tokių ir panašių įrašų atsiranda tikrai kasdien.

Pasiūlymai el.paštu

Pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo pasiūlymai elektroniniu paštu. Į oficialią įmonės pašto dėžutę siunčiamas laiškas, kuriame žmogus siūlo savo paslaugas. Konkretus pavyzdys – kartą odontologijos klinika, kurioje dirba mano draugė, gavo laišką iš kažkokios įmonės, kuri siūlė patobulinti klinikos tinklalapį. Pradžioje pagalvojau, kad eilinis spam’as (turbūt dauguma laiškų patenka į šią kategoriją), bet įdomumo dėlei pagalvojau paskaityti, o ką gi jie siūlo. Ir maloniai nustebau – jie rašė apie konkrečias tinklalapio vietas, kurias galima patobulinti ar pakeisti, ką ir kaip jie galėtų padaryti, o taip pat ir paminėjo bendras rekomendacijas tinklalapių kūrimui ir marketingui internete. Ir galiausiai pakabino “kabliuką” – maždaug, jeigu domina mūsų paslaugos, parašykite, tada atsiųsime visiškai konkretų pasiūlymą su kainomis.

Tokie laiškai, manau, tikrai turi galimybės suveikti. Jeigu įmonės sekretorė ar kitas atsakingas žmogus pradės skaityti pirmus sakinius ir juose įžvelgs, kad tai nėra spam’as, o yra INDIVIDUALIAI paruoštas pasiūlymas, tada tikrai nemaži šansai, kad su jumis bent jau susisieks konsultacijai. Taigi, jeigu ruošiatės siuntinėti laiškus ir siūlyti savo paslaugas, tai copy-paste variantas visoms įmonėms tikrai nepraeis, o vat jeigu kiekvienu atveju jūs skirsite laiko ir pasidomėsite, kuo įmonė užsiima ir kuo konkrečiau jūs galite būti naudingi, tada šansai didėja. Visgi, turint omenyje spam’o laiškų kiekį pastaruoju metu, didelė tikimybė, kad jūsų laiško net neskaitys – čia reikėtų padirbėti ties antrašte, kuri priverstų bent atsidaryti laišką.

* * * * *

Štai tokie mano patarimai, kur galima ieškoti potencialių užsakovų ar klientų. Gal jūs ką nors pridėsite prie šio sąrašo ar pakomentuosite savo patirtį? O kitoje dalyje kalbėsime apie patį projekto vykdymą – kaip suskirstyti darbus ir bendrauti su užsakovu, kad viskas eitų kiek įmanoma sklandžiai.

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje kasdien pasirodys po naują dalį:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

* * * * *

Vienas iš sudėtingiausių dalykų laisvai samdomiems darbuotojams yra įvertinti savo darbo kainas. Juk, skirtingai nuo įprasto darbo, kur dažniausiai pinigų suma ar įkainis jau įrašytas popieriuje ir nereikia sukti galvos, čia gi su kiekvienu užsakovu reikia derėtis. Ir, ieškant užsakymų, dažniausias klausimas iš kliento pusės yra “už kiek?”

Iš karto pasakysiu, kad šis kainos nustatymo procesas yra individualus pagal projektą, užsakovą ir paties darbuotojo sugebėjimus. Retai kurioje freelancerio svetainėje galima pamatyti konkrečias darbų kainas ar bent jų rėžius, nebent atliekamas darbas, kurį galima labai konkrečiai įvertinti – sakykime, rašant tekstus, galima vertinti juos žodžių skaičiumi. Tad, iš esmės, mokėti nustatinėti savo kainą reikia nuolat, ir šis sugebėjimas yra tobulinamas projektas po projekto. Maža to, reikia sugebėti užsakovui pagrįsti tą kainą ir dar susiderėti dėl jos – nes dauguma norės pigesnių kainų, ypač Lietuvoje. Žodžiu, ką noriu pasakyti – kad kainos nustatymo menas yra ilgalaikis procesas.

Valandinis įkainis: universalus matavimas, netinkantis niekam?

Pirmiausias variantas, kurio griebiasi pradedantieji freelanceriai, yra vertinimas valandomis. Iš esmės, tame yra logikos – juk grubiai įvertinus, kiek valandų užims darbas, galima padauginti iš valandinio įkainio ir tada gauti sumą. Bet toks grynai matematinis skaičiavimas turi daug trūkumų.

Visų pirma, užsakovui dažniausiai nelabai rūpi, kiek valandų jūs dirbate, jam reikia rezultato. O rezultatą jis įvertina savaip – pagal tai, už kiek jam panašius darbus padarydavo kiti žmones, pagal tai, kiek pats turi pinigų, ir pagal tai, “kiek jam negaila”. Tad, jeigu pasakysite tiesiog, sakykime, 100 valandų x 25 Lt = 2500 Lt, tada rizikuojate, kad toks paskaičiavimo būdas užsakovui netiks arba valandinis įkainis gali atrodyti per brangus. O mažinant valandinį įkainį derybų metu, suma gali pasikeisti gana žymiai ne į jūsų naudą.

Kitas dalykas – darbą labai sunku normaliai įvertinti valandomis. Pirmiausia, pats užsakovas darbus kartais nupasakoja gan abstrakčiai, ir vien prie detalių aiškinimosi galima prasedėti porą dienų, ir ar jas skaičiuoti į darbo valandas? Tuo labiau, kad valandų skaičiavimas labai įspaudžia į rėmus psichologiškai. Jei įvertinsite projektą X valandų, o dar ir detaliau išskaidysite kiekvieną etapą po Y valandų, tada vykdymo eigoje būsite labai prisirišę prie tos schemos, ir jeigu kažkokio etapo pradėsite nespėti per suplanuotą valandų skaičių, tai bus psichologiškai sunku, žinant, kad projektas pradeda “degti”.

Ir dar dėl valandinio įkainio. Jeigu jau nusprendėte dirbti pagal šitą schemą, neapsirikite dėl įvertinimo. Visų pirma, atsižvelkite į mokesčius. Kadangi dauguma freelancerių dirba pagal individualios veiklos pažymą ir patys moka mokesčius, tai tie mokesčiai turi būti įskaičiuoti į valandinį įkainį, kad užsakovui būtų lengviau ir iš jo pusės nereikėtų nieko mokėti valstybei. Kitas dalykas – blogas mąstymo pavyzdys: “kad išgyvenčiau, turiu per mėnesį gauti 3000 Lt, tada padalinam tai iš 168 darbo valandų per mėnesį, gauname apie 18 Lt, tada primetame mokesčius ir gauname 25 Lt/val, taip ir sakysiu užsakovams”. Neteisingai. Nes nepamirškite, kad laikas nueina ir užsakymų paieškai, ir jų derinimui, ir visokiems važiavimams, ir popierių tvarkymui, ir klaidų taisymui jau pasibaigus projektui ir dar daugeliui smulkmenų, kurios sumažina jūsų apmokamas darbo valandas nuo 168 iki kokių 140 tai drąsiai. Tad su tokia logika jūs realiai uždirbsite ženkliai mažiau, negu planavote.

Kita vertus, apsispręskite, į kokią rinką jūs taikotės. Pagal savo sugebėjimus ir patirtį, turėtumėte įsivertinti, kiek galite prašyti už valandą ir kokius užsakymus imti. Jeigu galite ir norite dirbti prie rimtesnių projektų su rimtomis kompanijomis ir didesne atsakomybe, tai, be abejo, galite prašyti daugiau pinigų. O jeigu imsite pavienius nedidelius projektukus iš individualių užsakovų, tai nesitikėkite, kad tie užsakovai švaistysis pinigais – juos didelė kaina gali iš karto išgąsdinti ir užsakymų jūs negausite. Čia geriau nugalėti operatyvumu ir darbų kiekiu – padaryti pigiau, bet spėti daugiau.

Pinigai ne už valandas, o už darbo rezutatus

Žvelgiant iš užsakovo pusės, jau minėjau, kad jam daugiau rūpi, kiek jūs paimsite už konkretų darbą ar konkretų projektą. Iš esmės, viskas susiveda į tai, kad užsakovas išdėsto reikalavimus (ir gerai būtų, kad pakankamai detaliai), o tada jūs turite įvertinti ir pasakyti savo terminus – laiką (jei jis nebūna nurodytas iš anksto) ir pinigus. Iš savo pusės jūs galite skaičiuotis ir valandiniu įkainiu – klientas gali to ir nematyti, jam svarbu galutinė suma. Ir toks darbų įvertinimo būdas, mano manymu, yra logiškesnis ir priimtinesnis abiems pusėms. Paaiškinsiu, kodėl.

Nors Lietuvoje, skirtingai nuo Anglijos, nėra tokio dalyko kaip “precedentinė teisė”, kur teismo sprendimai priimami, atsižvelgiant į jau buvusias panašias bylas, bet šią logiką galima drąsiai taikyti projektų kainų įvertinimui. Tiek užsakovas, tiek freelanceris dažniausiai turėtų žinoti, kiek kainavo panašus projektas praeityje arba kiek tokie darbai apskritai kainuoja rinkoje. Pagal tai ir galima įvertinti, paėmus kokį bendrą vidurkį ar kainų rėžį. Aišku, problema būna tada, kai freelanceris ateina su savo didele patirtimi ir iš rinkos, kur jo darbas vertinamas nemažais pinigais, ir derasi dėl kainos su užsakovu, kuriam anksčiau mokinukai darydavo darbus už kapeikas. Tada abiem pusėm nesuprantama – kodėl brangininkas freelanceris nori tiek daug, o kodėl šykštuolis užsakovas tiek gaili pinigų. Šiuo atveju protingiausia būtų tiesiog išsiskirti, nes iš tokio bendradarbiavimo retai būna naudos freelanceriui. Taip, galima šiek tiek nuleisti kainą, bet jeigu jau tai padarysite, tada vėliau su tuo pačiu užsakovu nebegalėsite kelti kainų ateityje.

Derybos dėl kainos

Priėjome prie svarbiausios dalies – paties derybų proceso. Kaip vesti derybas, yra tikras menas, apie kurį yra parašytos storiausios knygos. Tad šiame straipsnyje tikrai nepateiksiu universalaus recepto, bet pabandysiu kažką patarti iš savo patirties.

Šiaip viskas priklauso nuo to, koks jūsų tikslas – ar jums labai reikia to užsakymo (arba tiesiog banaliai reikia pinigų), ar tai tiesiog vienas iš pasiūlymų, nuo kurio atsisakymo pasaulis nesugrius. Kita vertus, įvertinkite ir kitos pusės situaciją – ar projektas yra “degantis” ir ar užsakovas turi, iš ko rinktis. Na ir, be abejo, patys savo kortų neatskleiskite – užsakovas turi galvoti, kad jam labiau reikia susitarimo, o ne jums. Apskritai, vienas iš pagrindinių derybų meno aspektų yra kuo mažiau pasakoti ir kuo daugiau klausyti, o jau išklausius – pateikti savo pasiūlymą, nes kuo daugiau žinote informacijos, tuo blaiviau galite įvertinti padėtį.

Kitas dalykas – prašykite kiek įmanoma detalaus projekto aprašymo. Jo reikia ne tik kainos nustatymui, o ir projekto vykdymo procesui, kad abiem pusėms būtų aišku, dėl ko jos įsipareigoja. Būtent iš detalaus aprašymo gali būti sprendžiama kaina. Dažnai tenka sutikti tokį variantą, kad užsakovas nori puslapio “kaip vat tas puslapis, tik biškį kitokio”. Ir tuo baigiasi aprašymas. Emm, what? Su tokiais užsakovais apskritai klausimas, ar vertėtų dirbti (už bet kokius pinigus), bet jeigu jau turite kantrybės, tai privalote išmelžti daugiau informacijos. Tik tada galėsite įvertinti kainą ir ją įvardinti.

Pradėkite nuo didesnės sumos, jeigu ją galite pagrįsti. Užsakovui išaiškinus visą projekto spektrą, galite sakyti savo kainą, kuri yra kiek didesnė, negu iš tikro norite gauti. Ir stebėkite reakciją. Jeigu užsakovas pakraups ir pasakys, kad norite ryškiai per brangiai, tada tai bus ženklas, kad žmogus pasiruošęs mokėti labai mažai ir galbūt su juo dirbti apskritai neapsimoka. Jeigu tonas bus švelnesnis, bet vis tiek norės sumažinti kainą, tada galite mažinti. Pamažu, paklausdami jo motyvų, bet vis tiek pagrįskite kelis kartus, kodėl jūsų darbas kainuoja tiek ir tiek. Galiausiai galite privesti iki to, kad užsakovui darote nuolaidą ar paslaugą, nes atliekate darbą pigiau (nors iš tikrųjų liekate pliuse), ir tai gali įtakoti gerą bendradarbiavimą ateityje.

Iš kitos pusės – jeigu jūsų siūloma kaina bus maža, vien vardan to, kad užsakymas būtų gautas, tai net jei tikslas ir bus pasiektas, klausimas, ar jums nuo to bus geriau. Nes, vienas dalykas, kad jeigu jau apsiėmėte darbą už tokią kainą, tai su tuo pačiu klientu ateityje kelti kainas kitiems projektams jau bus pakankamai sudėtinga, o tuo pačiu jis gali jus išreklamuoti savo draugams, kad jūs atliekate darbus pakankamai pigiai, o tada ir su jais susiderinti bus sunku. Kita vertus, paskaičiuokite, ar jums už tokius pinigus apsimoka dirbti – na ir kas, kad gavote išsvajotą projektą ir turite darbo, jeigu jums neužteks tų pinigų sumokėti už butą ar pavalgyti ar dar kitokiems finansiniams tikslams? Ne bet koks sėkmingas susitarimas iš tikro yra sėkmingas – reikia įvertinti ir tai.

Ar leisti pačiam užsakovui pasakyti darbo kainą? Variantas. Bet dažniausiai principas yra toks – jei pats žmogus žino, kiek gali skirti pinigų, tai jis jau pokalbio pradžioje tai pasako. Jeigu per pirmas 10-15 minučių neišgirstate konkrečios sumos, tada galite jos paklausti abstrakčiai – “kokį biudžetą galite skirti šiam projektui”. Galbūt išgirsta informacija jums padės susigaudyti arba pačiam įvertinti žmogaus lūkesčius, o jeigu jums pasakys, kad patys turite įvertinti – na tada taip, vertinkite, niekas nuo to nepabėgs.

Svarbus dalykas – detalus darbų įvertinimas. Kai gaunate informaciją apie būsimą projektą, paprašykite šiek tiek laiko susipažinti su ja ir tada paruoškite dokumentą, kuriame būtų detaliau išrašyti projekto etapai, galbūt ir kainos prie kiekvieno etapo, bei papildomi klausimai, nuo kurių gali priklausyti galutinė kaina. Nepatingėkite ir realiai skirkite pusvalandį ar valandą pasigilinimui – tai daro labai ir labai didelį rimtumo įspūdį užsakovui, ypač jeigu jis renkasi iš kelių žmonių, kurie pretenduoja į projektą. Jūsų darbo įvertinimas turi būti ne tiesiog konkreti suma, o dokumentas – galima jį tapatinti su komerciniu pasiūlymu ar paraiška. Jei šią sąmatą pasiruošite sąžiningai ir rimtai, tai gali ir pakelti jūsų autoritetą užsakovo akyse, ir padėti jums gauti tą darbą norimomis sąlygomis.

Sutartis, apmokėjimo sąlygos ir užsakovo reputacija

Kai galutinė ar bent preliminari kaina yra suderinta, ateina kitas etapas – o kaip visa tai užtvirtinama. Ar pasirašomas koks nors dokumentas, ar dėl visko susitariama žodžiu, ar vyks dar kažkokie suderinimai ir t.t. Jau antroje dienoraščio dalyje minėjau, kad jeigu jums siūlo pasirašyti sutartį arba yra galimybė pačiam pasiūlyti tokį variantą – nedvejokite, tikrai pravers. Nes būtent sutartyje turėtų būti įrašyta ne tik konkreti suma už konkrečius darbus, bet ir apmokėjimo sąlygos – iki kada gausite savo pinigus, kokiomis dalimis, kokios yra sankcijos už nemokėjimą laiku arba, iš kitos pusės, už neatliktus darbus (juk jūs dirbsite sąžiningai, tai šio punkto nebijote?). Jeigu jokio popierinio varianto nėra pasirašoma, tada pasiruoškite visokiems pokyčiams ir netikėtumams projekto eigoje.

Bet kadangi tikrai nemaža dalis darbų yra suderinama būtent internetu, tai tampa vis dažnesnė realybė – darbai suderinti, jokio popieriaus nėra, yra tik darbų planas ir pagal jį dirbame. Tada viskas priklauso nuo to, ką jūs žinote apie užsakovą – ar tai patikimas žmogus ar įmonė, kokius projektus jis vykdė praeityje, kokie galbūt kitų freelancerių atsiliepimai. Šiuo atveju labai gerai veikia uzdarbis.lt atsiliepimų sistema, kur galima labai įtariai žiūrėti į užsakovus, kurie neturi jokių teigiamų įvertinimų ar yra parašę vos keletą pranešimų. Bet jeigu neturite galimybės įvertinti užsakovo kažkokiais praeities skaičiais, tai tiesiog paieškokite informacijos apie jį per “Google” ar socialinius tinklus, gal padės įvertinti. O pagal tai jau ir spręskite apie tai, kaip su juo dirbti ir kiek pasitikėti – visgi apgavystės tikimybė irgi egzistuoja. Jeigu įtariate kažką negero, tada prašykite avanso arba atlikite darbus taip, kad užsakovas negautų konkretaus rezultato iki pilno atsiskaitymo (bet galėtų jį pamatyti). Apie projekto užbaigimo etapą ir atsiskaitymą kalbėsime detaliau kitoje serijoje.

Paradoksas: tie, kurie mažiau moka, labiau tingi ir daugiau reikalauja

Vienas dalykas, kurį pastebėjau savo praktikoje. Pigesnių užsakovų reikia bijoti dar ir dėl to, kad jie ne veltui nori mokėti mažiau – jie taupo pinigus. O kadangi taupo pinigus, tai nori kuo daugiau pasiekti su savo mažu biudžetu. Iš to išplaukia, kad neretai toks užsakovas “knisa protą” dėl visokių detalių ar papildomų reikalavimų daug labiau, negu rimta įmonė, kuri moka brangiau ir kurios projekto apimtis būtų įrašyta sutartyje.

Dar šioje vietoje pavojinga tai, kad užsakovai, kurie patys nesigaudo toje srityje, iš kurios vyksta užsakymas, nori, kad jūs ne tik atliktumėte darbą, bet ir patys išsiaiškintumėte detales ir dar pakonsultuotumėte, kaip daryti geriau. Taip, iš esmės, tai yra jūsų pareiga, bet žiūrint kokiomis sąlygomis. Sakykime, jeigu tinklalapių kūrėjui pirminė užduotis yra numetama kaip “kaulas šunyčiui” – maždaug, “še, pasiskaityk ir išsiaiškink – tu gi programeris, tai žinosi kas čia kaip ir galėsi viską man papasakoti”, tai iš karto reikia sunerimti. Jeigu žmogus pats tingi skirti laiko detalizuoti savo norus, o dar ir pinigų siūlo mažai, atsisakykite iš karto – galėsite miegoti ramiau. Arba tada prašykite tiek pinigų, kad užsakovas nusileistų ant žemės.

* * * * *

Štai taip mano akimis atrodo kainų ir darbų įvertinimo procesas. O gal jūs pasidalinsite savo patirtimi ir papasakotumėte, kaip jūs derinate darbus su užsakovais? O kitoje serijoje kalbėsime apie tai, kas aktualu daugeliui pradedančiųjų – kur ir kaip ieškoti savo klientų.

Web-freelancerio dienoraštis yra straipsnių serija, skirta tiems, kas nori apsispręsti, ar eiti laisvai samdomo darbuotojo keliu, o tiems, kas jau freelancina, galbūt padės tai daryti efektyviau. Šioje serijoje kasdien pasirodys po naują dalį:

1. Ar verta eiti freelancinti?
2. Legalizuojame veiklą – mokesčiai ir dokumentai
3. Paruošiamieji darbai – portfolio, asmeninis prekinis ženklas
4. Pinigai ir jūsų darbų kainos
5. Klientų paieškos procesas
6. Efektyvus projekto vykdymas
7. Projekto užbaigimas ir atsiskaitymas
8. Kasdienis savo laiko valdymas
9. Darbas namuose, hub’e ar nuomojamame ofise?
10. Freelancinimas prieš “įprastą darbą” – pliusai ir minusai

* * * * *

Kelias į laisvai samdomo darbuotojo pasaulį mažai kuo skiriasi nuo įsidarbinimo įmonėje – reikia atsinešti savo žinių bagažą, įrodyti savo sugebėjimus ir, kas svarbiausia, parodyti ankstesnius darbus. Pabandysiu iš savo patirties papasakoti, kaip tai padaryti geriausia ir ką būtent reikia pasiruošti.

Nuspręskite, kokios jūsų stipriosios pusės

Pirma klaida, kurią daro dalis pradedančių freelancerių yra energijos paskirstymas visais įmanomais frontais. Sakykime, programuotojų pasaulyje – žmogus tikina, kad labai gerai išmano ir PHP kalbą, ir C#, ir Java, o prireikus dar ir Python galėtų programuoti ir t.t. Toks paslaugų spektras iš vienos pusės parodo, kad jūs įvairiapusis darbuotojas ir tiksite daugeliui užsakovu, bet, kita vertus, gali gautis atvirkštinis efektas – užsakovai galvos, kad jūs mokate visko daug, bet nei vienos iš tų technologijų nevaldote aukštame lygyje. Dėl to į jus kreipsis su nedideliais programavimo darbais, kurie nereikalauja eksperto žinių, o atitinkamai ir neša mažai pinigų. Ar tikrai jums to reikia?

Patarimas iš mano patirties – geriau vienoje srityje būti ekspertu ir būtent tą savo gebėjimą stengtis parduoti, o tada būtent ten gausite rimtesnių projektų, ir jeigu tame pačiame projekte “eigoje” galėsite panaudoti ir kitus savo sugebėjimus – puiku, tada galutinis rezultatas gausis efektyvesnis. Apskritai, tokio jėgų paskirstymo reikia daugiau jums pačiam, negu užsakovui: jeigu jūs savo CV ar kokioje nors anketoje įrašysite viską, ką tik įmanoma ir ką bent šiek tiek išmanote, tai gali būti ir taip, kad gausite pasiūlymą būtent iš tų mažai žinomų sričių. Tada pagalvosite, kad “ai, ten lengva, išmoksiu eigoje”, o taip retai pavyksta padaryti. Kol jūs mokotės, eina laikas, ir darbas atliekamas nelaiku ir nekokybiškai.

Labai geras pavyzdys – serialo “IT Crowd” pati pirmoji serija, kur vargšė vadybininkė Džen atėjo į pokalbį, kur vadovas, perskaitęs jos CV, pamatė, kad ji turi daug patirties IT srityje. Pažiūrėkite (pagrindinė mintis yra kažkur nuo 01:20 iki 02:10 min).

Portfolio arba darbų pavyzdžiai

Kai žmogus nori įsidarbinti į įmonę, jis dažniausiai rašo CV. O kai siūlo savo paslaugas internete, tada tokio gyvenimo aprašymo turėti tikrai nebūtina, bet absoliuti dauguma užsakovų prašo darbų pavyzdžių, ir kiek įmanoma susijusių su jų užsakomu projektu. Tokių skelbimų pavyzdžiai:

Sveiki, ieškome laisvai samdomo PHP programuotojo. Miestas ir amžius nesvarbu. Ieškome nuolatinio partnerio.
Susidomėjusius, atsiųskite savo atsakymus į klausimus xxxxxx@xxxxxxx.lt.
Savo laiške parašykite su kokiomis TVS esate dirbę, ar teko daryti el. parduotuves, kažkokius kitus projektus?
Taip pat pridėkite savo programuotų svetainių pavyzdžių.

* * * * *

Ieškomas WordPress programuotojas pavieniams projektams atlikti, šiuo metu yra 3 projektai, kuriuos reikia pagaminti, bei eilėje stovi dar apie 10 naujų projektų. Tinkamu nariu, norime papildyti savo komandą.
Savo CV, ir (arba) darbo pavyzdžius siųskite: xxxxxxx@xxxxxxx.lt su antrašte wordpress programuotojas.
Pageidautina, kad laiške nurodytumėte preliminarias darbo kainas, bei pakomentuotumėt 1 savo darbą, ką darėte, kiek laiko tai užėmė, bei preliminariai kiek kainavo klientui Jūsų darbas.

* * * * *

aš ieškau patyrusio, sažiningo ir kruopštaus PHP/MYSQ/JAVA/AJAX programuotojo.
darbas yra didelės apmities, 2-4 mėn.
Reikalaujamos nepriekaištingos PHP, MYSQL žinios. Darbų pavyzdžiai taip pat – būtini.

Taigi, reikia turėti, ką parodyti. Principas toks: jeigu ilgalaikiam darbui žiūrima į visas kandidato savybes – komunikabilumą, darbštumą, asmenines charakteristikas, sugebėjimą dirbti komandoje ir dar į kitus faktorius, kurie gali nulemti darbą ilgalaikėje perspektyvoje, tai laisvai samdomiems žmonėms svarbiausia yra atitikti konkretaus užsakovo lūkesčius, o geriausiai juos atitinka tie, kurie jam gali parodyti, kad štai, aš jau esu daręs kažką panašaus.

Optimaliausias variantas freelanceriui – turėti savo portfolio svetainę. Kad nereikėtų kiekvieną kartą siuntinėti el.paštu krūvą nuorodų su komentarais ar prisegtų darbų pavyzdžių, tiesiog susikurkite savo svetainę ir tada potencialiems užsakovams nurodysite tik vieną nuorodą, kur jie galės apie jus pasiskaityti plačiau.
Iš ko turėtų būti sudaryta svetainė:

• Kokias paslaugas teikiate;
• Jūsų portfolio – darbų pavyzdžiai;
• Kontaktiniai duomenys – pageidautina kiek įmanoma ryškiau kiekviename puslapyje.

Iš esmės, užtenka šitų trijų skilčių, nieko sudėtingo nereikia. Juk jūs ne įmonė, kad rašytumėte viziją, misiją ir kitus pompastiškus tekstus. Akcentas turi būti dedamas būtent ant darbų pavyzdžių. Kita gana svarbi skiltis gali būti atsiliepimai iš klientų – jie tikrai sustiprina jūsų įvaizdį ir duoda užsakovams suprasti, kad jūs tikrai turite sėkmingų projektų patirties. Tad susisiekite su žmonėmis, kur jau esate dirbę ar darę konkrečius projektus, ir paprašykite parašyti trumpą teigiamą atsiliepimą, jie tikrai mielai tą padarys – na, be abejo, jeigu jūs palikote teigiamą įspūdį.

Neseniai pats susikūriau savo tokį portfolio puslapį. Nors dar niekur jo nereklamavau – nes kol kas neprireikė, darbai mane susiranda ir be to – bet jo egzistavimas tikrai padėjo, sutrumpinant kalbą su kai kuriais užsakovais, kur svetainėje išdėstyta informacija atsakė į beveik visus jų potencialius klausimus.

Galite įvertinti – http://www.reikiapuslapio.lt

Svarbus momentas – nereikia sudėtingos svetainės, vien prie jos neverta gaišti mėnesio ar net kelių savaičių. Mano šis tinklalapis buvo sukurtas realiai per dvi dienas:

• Freelancerių svetainių peržiūra ir projekto apimties surašymas – 2 valandos;
• Web-hostingo užsakymas ir konfigūravimas (ačiū “Hostex” už asmeninę dovaną) – 1 valanda;
• WordPress diegimas – 15 minučių;
• WordPress dizaino temos parinkimas – 2 valandos; (tai tikrai nebuvo taip lengva, kaip galvojau);
• WordPress dizaino temos perdarymas pagal mano poreikius – 2 valandos; (ties tuo baigėsi pirmoji darbo diena)
• Tekstų sudėliojimas ir atskirų puslapių apipavidalinimas – 1 diena.

Taigi, ženkite link paprastumo. Galima daryti ir dar paprasčiau – neinvestuoti į savo nuosavą adresą ar hostingą, o pasidaryti portfolio kur nors internete – juk yra visokių tarnybų: tas pats WordPress.com leidžia sukurti tinklaraštį, Tumblr.com galima patogiai talpinti savo nuotraukas, o kad ir tas pats “Facebook” gali būti neblogas variantas. Esminis reikalavimas – kad jūs turėtumėte, ką parodyti internete.

Žvelgiant į pasaulinę rinką, galima pamatyti ir “mandresnių” freelancerių portfolio svetainių – pavyzdžiai iš web-programavimo srities:

• Oliver James Gosling
• Radovan Stolarcik
• Jim Callender
• Ben Sky

Freelanceriams būtina turėti “špargalkių”

Žengiame toliau – jau turime portfolio ir galime parodyti jį užsakovui. Pagal tai gauname pirmuosius užsakymus ir pradedame darbus. Ir kadangi galiausiai tikslas yra uždirbti kuo daugiau pinigų, o vienas iš pagrindinių būdų tai užtikrinti yra dirbti operatyviai, tai reikia iš anksto kiek įmanoma sumažinti laiko sanaudas darbams.

Ką turiu omenyje? Sakykime, kad jūs gavote užsakymą kažkokią svetainę suprogramuoti su “WordPress” sistema, bet pirmiausia turite iš dizaino PSD formatu padaryti normalų HTML/CSS kodą. Tai reikia pagalvoti, ką galima turėti iš anksto:

• Tipinių HTML/CSS svetainių struktūros pavyzdžių, kad galima būtų greitai pritaikyti – vis tiek viskas dažniausiai susiveda į kelis variantus: 3 stulpelių dizainas, 2 stulpelių dizainas, su kepuse, be kepures ir t.t. – plačiau galite pažiūrėti šiame puslapyje;
• Paruoštą savo web-hostingą, į kurį galėsite greitai įmesti savo darbus, kad parodytumėte užsakovui;
• Turėti sąrašą “WordPress” įskiepių, kurių gali prireikti dažniausiai;

Taip ir kitų sferų darbuose – kad ir ką jūs darytumėte, manau, kad tikrai kai ką galima pasiruošti iš anksto: čia panašiai, kad gaminant kažką virtuvėje, būtina paruošti visus indus ir supirkti visus ingredientus, kad nereikėtų proceso eigoje skubiai lėkti į parduotuvę.

Leiskite pasauliui sužinoti apie jus

Freelanceriai daro tokią pačią klaidą, kaip ir savo asmeninių tinklalapių kūrėjai: tyliai sukuria savo produktą ir galvoja, kad visi patys ateis ir patys sužinos apie jų nuostabius talentus. Taip nėra. Jeigu teikiate paslaugas, tai paskelbkite apie tai – pradėti galima nuo savo draugų ir pažįstamų rato, taip pat pasireiškite socialiniuose tinkluose, forumuose ar netgi skelbimų svetainėse.

Kažkada “Twitter” tinkle buvo užvirusi diskusija apie tai, kad Lietuvoje beveik nėra specializuotų svetainių, kur būtų freelancerių anketų duomenų bazė ir galima būtų patogiai ieškoti savo projektui atlikėjo. Na, yra keletas tinklalapių – tokių kaip hire.lt, contract.lt ar galiudirbtisau.lt – bet juos drąsiai galima pavadinti “pusiau gyvais”, nes tiesiog nėra dažnai atnaujinamų anketų. Kai diskutavome, kodėl taip yra Lietuvoje, tai preliminari išvada buvo tokia, kad tikrai profesionaliai dirbančių freelancerių Lietuvoje nėra tiek daug, o tikri specialistai darbo neieško – juos patys suranda užsakovai per pažįstamus.

Kita vertus, yra toks forumas uzdarbis.lt. Jame irgi vertėtų paskelbti apie savo teikiamas paslaugas (taip padariau ir aš) – nes visgi ten lankosi keliasdešimt tūkstančių žmonių per dieną, ir yra tikimybė, kad jus pastebės ir susisieks. Bet – būkite atsargūs: šio resurso tikrai negalima būtų pavadinti profesionalų bendruomene, didelė dalis vartotojų ten yra mokiniai ar pradedantys studentai, kurie negali nei mokėti daug pinigų, nei konkrečiai paaiškinti savo užsakymų. Dar vienas dalykas – ten yra daug mėgėjų, kurie “programuoja viską per valandą už 50 Lt”, dėl to labai sunku bus susiderinti dėl tinkamos kainos jūsų darbams. Bet, sakykime taip – atmetant 80 procentų potencialių užsakovų, rimtų projektų tikrai galima ten atrasti.

Būkite pastoviai aktyvūs socialinėje erdvėje

Ne veltui straipsnio pavadinime yra savoka “asmeninis prekinis ženklas”. Jį reikia puoselėti – o tai daroma tikrai ilgalaikėje perspektyvoje ir ne vieną mėnesį. Tad jeigu norite, kad užsakymai patys jus surastų bei jus rekomenduotų patys žmonės, tai rodykite savo profesionalumą viešoje erdvėje internete: aktyviai dalyvaukite forumuose, diskusijose “Twitter” ar “Google+” tinkluose ir kitur. Galima neapsiriboti vien “online” variantu – dalyvaukite konferencijose, jūsų srities profesionalų susirinkimuose, “BarCamp” ir “HubCamp” formato renginiuose – taip galima ne tik save parodyti, bet ir užmegzti ilgalaikių pažinčių ateities darbams.

Konkretus mano asmeninis pavyzdys – jau dešimt metų dirbu web-programavimo srityje, iš kurių pastaruosius 3-4 metus esu aktyvus internete – jau senokai rašau šį tinklaraštį, taip pat su blogeriais praeitą vasarą įkūrėme IT portalą FWD.lt, gan aktyviai diskutuoju su “Twitter” bendruomene, neseniai susikūriau ir “Google+” paskyrą, taip pat dalyvavau tinklaraščių autorių renginiuose, esu kalbėjęs ir per vieną iš pirmųjų “Barcamp’ų” (nuorodų specialiai nededu, kad straipsnis nepasirodytų mano asmenine reklama). Viso to rezultatas – kai prieš nepilną mėnesį išėjau į laisvai samdomo darbuotojo kelią, sulaukiau nemažai darbo pasiūlymų vien iš savo virtualių draugų ir pažįstamų rato.

* * * * *

Štai tokie mano asmeniniai patarimai, ką reikia padaryti ir pasiruošti dar PRIEŠ pradedant freelancerio karjerą. Jei dar turite, ką pridurti – pirmyn prie komentarų. O kitoje dienoraščio serijoje kalbėsime apie labai svarbų dalyką – pinigus. Kaip įvertinti savo darbus, kaip nenusipiginti ar atvirkščiai – nebūti brangininku. Juk būtent tai yra svarbiausias tikslas – užsidirbti.