Pamąstymai

Kaip mus visus užknisa tie Windows errorai, iš kurių kartais nieko nepagauni.. Tai išmeta neaiškų klaidos kodą, tai programa tiesiog užlūžta su iššokusiu langu “Send/don’t send” - HRRRR. Tačiau į visa tai galima pažiūrėti poetiškai: būtų daug gražiau, jei tie patys klaidų pranešimai būtų parašyti japoniškos poezijos Haiku stiliumi (jei nežinote kas tai yra - nuoroda į Wikipedia). Tokį kiek netikėtą ir šmaikštų pasiūlymą radau puslapyje Authorware.com, pabandžiau išversti ir pasiūlyti Microsoftui lietuviškus klaidų pranešimų trieilius.

Po truputį artėja vasara, kai abiturientai laikys brandos egzaminus ir stos į aukštąsias mokyklas. Nors egzaminai jau turėtų būti pasirinkti, bet manau, kad daug iš dvyliktokų blaškosi ir dar nežino, kur stoti. Tai pabandysiu jiems papasakoti apie programuotojo profesiją. Tiksliau tariant, daug kam programavimas atrodo prestižinis darbas, kur reikia tik galvos ant pečių, ir galima užsikalti milijonų. Tai papasakosiu apie realybę, gal privers būsimus programuotojus susimąstyti, ar jie tikrai nori eiti tuo keliu.

Ar jums teko kada priimti į darbą programuotoją? O gal pats buvote dalyvavęs interviu, siekdamas tokio darbo? Jeigu bent viena iš šių medalio pusių jums pažįstama, tai manau, kad bus įdomu paskaityti vertimą iš straipsnio „3 tips to know how good is the candidate you are interviewing“, pravers tiek būsimiems programuotojams, tiek personalo valdymo specialistams.

Daugumoje šiuolaikinių tinklalapių yra bent viena duomenų įvedimo forma. Registracija, prisijungimas, kontaktų forma, anketa, kažkokio objekto įkėlimas į puslapį – visa tai jau tapo įprasta. Tačiau atskiras klausimas programuotojams yra duomenų patikrinimas. Tai yra, ar žmogus viską įvedė teisingai ir pagal taisykles. O kas galvoja tas taisykles? Būtent programuotojai. Tai vat jiems keletas draugiškų patarimų su pavyzdžiais.

Kiekvienas save ir kolegas gerbiantis programuotojas žino, kad kodą reikia komentuoti. Visų pirma, tam, kad jį galėtų suprasti bet koks kitas prisėdęs programuotojas, o dar svarbiau tai, kad po pusės metų savo parašytą kodą galėtum suprasti ir pats. Nes dažnai būna taip, kad atsiverti prieš metus parašytą kodą ir „Emmm… čia aš rašiau? O ką šitas reiškia, o kodėl aš taip parašiau?…“ Bet ne viskas taip gražu su tais komentarais, papasakosiu apie tris komentarų „mitus“, su kuriais susidūriau per gyvenimą.

Ar jums tenka bent kažkiek padirbėti prie kompiuterio namuose? O pastudijuoti? Negi netenka niekada padirbti kažko svarbaus? Jei ne, tada galite praleisti šį straipsnį pro akis. O jei “namų ofiso” tema bent kažkiek įdomi, tai čia rasite keletą patarimų, ką galima padaryti su savo kambariu, kad darbas gautųsi bent kažkiek produktyvesnis. Be abejo, kiekvienam savo, tačiau bendrus patarimus verta bent peržvelgti.

Išsireiškiau truputį ne visai lietuviškai, bet man taip gražiau skamba. Pastaruoju metu tenka dažnai naudotis kompiuteriu kur nors ne namie ir ne darbe: svečiuose, pas klientus, interneto kavinėse. Ir iš visos tos masės kompiuterių susidaro įdomi tendencija - jeigu paleidi interneto naršyklę ir pamatai ne Google, tai pasąmonėje kelia nuostabą Ar jums nėra to jausmo?

Praktiškai kiekvienas šiuolaikinis tinklalapis turi turėti savo valdymo įrankį. Nebent tai yra paprastas HTML puslapiukas, kuris niekada nebus keičiamas arba pakeitimus galima atlikti tiesiog per FTP redaguojant failus. Tas valdymo pultas web-visuomenėje dažniau vadinamas “administravimo panelė”. Šįkart noriu pakelti klausimą - ar svarbus tos adminpanelės išorinis estetinis grožis? Ar svarbiausia yra tiesiog informacijos valdymo ir atnaujinimo funkcijos, o grožio daryti nebūtina? Pažiūrėkime į pavyzdžius.

Atsivertęs vieną kompiuterinį žurnalą, pamačiau straipsnį “Explorer pagrindai”. Pradžioje pagalvojau, kad tema yra interneto naršyklės naudojimas su jos funkcijomis, įskiepiais ir kitais priedais, nes Internet Explorer iš tikrųjų pastaruoju metu patobulėjo ir tapo “mandresnė”. Tačiau nustebau, kai straipsnyje pradėjo nuosekliai aiškinti, kaip naudotis Windows Explorer! Ir susimąsčiau - ar tikrai yra daug progresyvių IT srities žmonių, kurie vis dar tvarko failus su šia programa.

Taip greitai pralėkė praėjusi savaitė, kad pamiršau parašyti apie vieną įdomią temą. Užpraėjusį sekmadienį žiūrėjau per TV Teleloto (taip taip, kartais pažaidžiu for fun), ir staiga iš vedėjų pasigirdo: “Naujiena: nuo šiol loterijos Perlas terminaluose galite greitai ir patogiai įsigyti… Kaspersky antivirusinę programą!” Dar pagalvojau, kad man pasigirdo. Bet po to laidos gale pakartojo tą patį ir dar kažkiek antivirusinių komplektų išdalino žaidėjams namuose. Pirma mano mintis - WTF? Bet šiek tiek įsigilinus, tai visai protingas žingsnis.

Praeitą savaitę tinklapis TechCrunch paskelbė įdomią naujieną apie tai, kad Google paaukojo 2 mln. dolerių kompanijai Wikimedia Foundation. Seniai žinoma, kad Wikipedijai pinigus gali paaukoti bet koks norintis žmogus, ir pinigai iš tikrųjų renkami pakankamai aktyviai, tačiau tokios dosnios aukos dar nebuvo niekada. Be abejo, prasidėjo kalbos: o kam Google tai padarė? Negi tikrai iš geros širdies? Juk didžiajame versle nebūna tiesiog “labdaros”, visur turi būti kažkokia potekstė. Pasvarstykime ir mes.

Vakar paskelbiau krūvelę įdomių išsireiškimų, kuriuos galima pritaikyti IT pasauliui. Ten buvo ir Einšteino žodžiai, ir mažiau žinomų žmonių mintys. Šiandien antroji šio straipsnio pusė - dar apie dešimt įvairių posakių. Pagalvokite, ar tik nesusidūrėte su jais kasdieniame darbe?

Pasaulyje yra daug protingų žmonių. Ir jie išsako daug protingų minčių. O kiti kartais yra pakankamai protingi, kad tas mintis užrašytų. Taigi dabar jūsų dėmesiui filosofinės mintys, kurios gali būti pritaikomos programavimui ir apskritai IT projektų kūrimui. Įdomiausia, dauguma minčių yra parašytos praeities mokslininkų, kurie dar net nesvajojo apie tokį dalyką, kaip kompiuteris, bet pačios mintys aktualios iki šiol. Taigi, važiuojame - pirma dalis.

Beveik visuose rimtesniuose IT projektuose yra vykdytojai, ir klientai. Gali būti ir kitokių variantų, bet esmė ta pati – kad viena pusė užsako darbą, o kita pusė jį padaro. Ir neišvengiamai tie du veikėjai turi skirtingą projekto matymą ir viziją, o rezultatas juk turi būti bendras. Ir neretai gaunasi konfliktų, kai užsakovas, mokantis pinigus, bando diktuoti projekto vykdyom eigą, nors nėra specialistas. Kaip sugebėti jį „pastatyti į vieta“? Ir ar reikia iš viso tai daryti? Pasvarstykime šia tema.

Jau ilgą laiką rašau straipsnius, kur pažeriu patarimų iš savo patirties apie programavimą, tinklalapių kūrimą ir IT projektų valdymą. Tačiau šįkart nestandartinė situacija - prašysiu jūsų patarimo, nes niekaip negaliu atsekti, kodėl pastarąją savaitę man neatsinaujina RSS duomenų srautai per FeedBurner sistemą. Kaip tik šią savaitę vėl grįžau prie tinklaraščio reikalų ir pradėjau rašyti straipsnius kasdien, tačiau prenumeratoriai į savo RSS skaitykles straipsnių negauna! Kodėl - gal jūs susidūrėte su kažkuo panašaus? Toliau skaitykite apie problemą detaliau.

Per savo gyvenimą esu sukūręs ir prižiūrėjęs ne vieną dešimtį internetinių projektų – tiek dirbdamas kažkam, tiek sau asmeniškai po darbo. Gali būti skirtingi projektų tikslai, skirtingos temos, skirtinga auditorija, tačiau buvo vienas momentas, bendras absoliučiai visiems be išimties projektams – tai yra kritikos lavina. Ji irgi buvo įvairi, pradedant nuo „ką čia per nesąmonę sukūrėt“ iki „galėtumėte dar padaryti tą ir aną“, tačiau be jos niekaip. Kaip atlaikyti tą bangą ir visiems įtikti?

Yra toks kažkiek šmaikštus IT prietaras: jeigu kaip projekto vadovas ar užsakovas norite sužinoti, per kiek laiko programuotojas gali atlikti tam tikrą darbą, tai paklauskite jo paties ir jo atsakymą padauginkite bent iš dviejų, tada gausite realų laiką. Kadangi tenka pabuvoti abiejose barikadų pusėse – ir vadovo, ir programuotojo – tai galiu pasakyti, kad daugeliu atveju tai gryna tiesa. Tai ar programuotojai melagiai? Ne, taip nėra. Pabandykime panagrinėti situaciją.

Jau beveik pusantrų metų vienas pats rašau šį tinklaraštį, kurio tikslas yra kalbėti apie programavimą, tinklalapių kūrimą, interneto projektų valdymą, interneto naujienas ir kitas panašias temas. Lietuvoje šiomis temomis susidomėjusių žmonių tikrai nemažai, bet lietuviškuose puslapiuose informacijos šia tema, deja, nėra daug. Būtent dėl to kažkada ir sumąsčiau užpildyti šią spragą su tinklaraščiu skaitykIT.lt. Dabar gi pabandysiu kreiptis į tuos, kurie irgi prijaučia mano mintims ir galbūt norėtų prisidėti prie šio tinklaraščio. Kaip būtent? Skaitykite toliau.

Štai ir trečia paskutinė dalis straipsnio, kurį laisva forma išverčiau iš anglų kalbos. Keliasdešimt metų patirties turintis programuotojas išskyrė punktus, kurie, jo manymu, gali būti naudingi kaip patarimai mažiau patyrusiems IT specialistams. Taigi, šiandien paskutiniai penki punktai, o pirmas dvi straipsnio dalis rasite čia ir čia.

Pratęsiu įdomaus straipsnio vertimą, pradėtą vakar. Visai smagu paskaityti, ką kalba žmogus, 20 metų išdirbęs programavimo pasaulyje. Ypač turint omenyje, kad pradėjo jis visai paauglystėje, tai dar jaunas ir kupinas jėgų, ir dalinasi savo patirtimi, prieš jus - antra (iš trijų) dalis dvidešimties jo patarimų apie programavimą.

Tarp visų mano skaitomų užsienio tinklaraščių ir portalų kartais papuola tokie straipsniai, kuriuos tiesiog norisi laisva forma išversti į lietuvių kalbą ir pateikti savo tinklaraščio auditorijai, nes mintys yra originalios ir daug kur sutampa su mano paties mintimis. Šįkart į akiratį pateko straipsnis Top 20 Programming Lessons I’ve Learned in 20 Years, kur didelę patirtį turintis programuotojas tiesiog išdėsto 20 punktų, ko jis išmokęs per tuos metus. Kai kurie punktai yra akivaizdžios tiesos, bet dalis iš šio sąrašo dažnai yra pamirštama. Pirmosios straipsnio pusės vertimas - jau jūsų dėmėsiui.

Peržiūrinėdamas vakar dienos RSS srauto įrašus per Google Reader, aptikau vieną visai įdomią naujieną - garsus portalas NETTUTS ieško straipsnių rašytojų. Iš pirmo žvilgsnio, įprastas normalus skelbimas - ko ieško, kas reikalaujama, koks atlyginimas, kokios sąlygos, kontaktai ir t.t. Bet man užkliuvo darbų kainos, tai yra alga straipsnių autoriams.

Kažkurį laisvesnį savaitgalį nusprendžiau pailsėti, bet tuo pačiu neleisti smegenims užmigti - pasiėmiau kryžiažodžių žurnalą. Kažkada vaikystėje būdavau mėgėjas visokių “Oho”, “Aha” ir kitų laisvalaikio leidinių, netgi siųsdavau teisingus atsakymus paštu. Niekada nieko nelaimėjau, bet vis tiek buvo šiek tiek azarto. Dabar paėmus kryžiažodžių žurnalą į rankas, besprendžiant apėmė kitokios mintys: gi 21 amžiuje gyvenam, kas dabar perka kryžiažodžius? Visi juk sėdi kiaurą parą internete, kodėl ten neperkėlus šios mini-atrakcijos? O gal kažkas jau yra padaryta? Tada pradėjau ieškoti, ir štai kas iš to gavosi.

Prieš kažkur keliolika metų programavimo menas iš tikrųjų buvo laikomas prestižiniu, išmokti programuoti buvo nelengva, nebuvo tokių tinkamų sąlygų, literatūros ir praktinių patarimų, kiek yra dabar. Šiuo metu išmokti programuoti gali bet koks žmogus, turintis galvą ant pečių. Internete yra aibės pamokų, straipsnių ir atvirų mokyklų. Dar daugiau – yra krūva įrankių, leidžiančių realaus programavimo darbus sumažinti iki minimumo. Visa tai apibūdina mano šio straipsnio mintį, kad programuoti yra LENGVA. Šiais laikais sunkumai slypi kitur – kur platesni vandenys.

Programuotojai nėra tik kodo rašytojai, jie būna ir išmintingi filosofai. Tokiais būna ir programuotojų vadovai ir direktoriai. Būtent tokias išmintingas frazes tiek iš programuotojų, tiek iš vadovų surinko į vieną straipsnį tinklaraštis Daipratt, įdomiausias frazes ėmiau ir išverčiau į lietuvių kalbą. Visai įdomi ta “software development” filosofija.

Toks paveiksliukas čia ne šiaip sau. Šįryt išėjęs į kiemą, gana ilgai valiau sniegą nuo mašinos, bet kadangi skubėjau į darbą, ne visus langus normaliai išvaliau, apsiribojau priekiniu ir veidrodėliais, per kitus langus vaizdas buvo minimalus. O įsėdus į mašiną, paaiškėjo, kad priekinis stiklas užrasojęs iš vidaus, bet ką padarysi - pasikartosiu, skubėjau į darbą. Nuvažiavau normaliai, nes nelabai toli, tačiau bevažiuodamas mačiau tik dalį vaizdo, tad jei netikėtai po ratais būtų kažkas iššokęs, tai gal ir būtų pasibaigę negerai. Prie ko aš čia apskritai? Ogi prie to, kad pamąsčiau, jog panašiai dažnai vykdomi ir interneto projektai! Visas mintis apie tai išdėsčiau žemiau.

Kalėdos - stebuklų metas. Frazė kiek “nuvalkiota”, bet iš tikrųjų šiuo metų laiku dauguma žmonių spinduliuoja kažkokia ypatinga šiluma, pradeda daugiau šypsotis ir dovanoti dalelę savęs artimiesiems. Kalbu ne apie pirktas dovanas iš prekybos centro, o apie tiesiog savo dėmesio ir laiko skyrimą. Dažnai tai būna pati geriausia dovana. Panašus principas galioja ir interneto projektuose. Ką turiu omeny? Skaitykite toliau.

Programuotojo profesija yra pakankamai solidi. Šia kryptimi nueina protingi ir kūrybingi žmonės, į kuriuos kartais žiūri kaip į genijus, sugebančius suprogramuoti bet ką. Tai vat noriu pasidalinti mintimi, kad vaikystėje ir paauglystėje norą tapti programuotoju sužadina ne kas kitas, o kompiuteriniai žaidimai. Ir anaiptol ne tik šachmatai, kurie pavaizduoti viršuje. Bent jau būtent taip atsitiko kažkada man, tačiau manau, kad ne vienas programuotojas gali pasigirti panašia patirtimi. Taigi, apie viską iš eilės.

Prie rimtesnių IT projektų dažniausiai dirbama komandomis. Ir, kaip taisyklė, tai yra ne du ir ne trys žmonės, o kiekvienas iš jų juk turi savo mąstymą, patirtį ir ego, dėl to sunku apsieiti be konfliktų. Kalbu ne apie asmeninius ginčus iš serijos “tu man nepatinki” arba “tu vakar nušvilpei mano kavos puodelį”, o darbinius konfliktus programavimo ir projekto kūrimo klausimais. Paskaitykite apie situacijas, išvardintas žemiau, ir pagalvokite, gal atpažinsite save?

Štai tokią kiek netikėtą temą nusprendžiau šiandien paliesti. Iš tikrųjų, dirbant IT sferoje ir sėdint prie kompiuterio ilgas valandas, dažnai net nepastebi, kad pradedi mažiau sportuoti. Ką ten sportuoti, pradedi mažiau judėti! O jei dar ir nesveikai maitiniesi, tai uuuuu kokios gali būti pasėkmės vėliau. Aišku, yra toks dalykas kaip jaunatviškas maksimalizmas, maždaug “ai aš gerai jaučiuosi”, bet bet bet.. Padėstysiu savo mintis apie tai, kaip, mano manymu, programuotojai ir kiti IT sferos žmonės turi sportuoti.

Pirmadienį, atvažiavus į darbą, dažniausiai užgriūva darbai, susikaupę nuo praeitų savaičių ir dar seniau. Jeigu pas jus kitaip, tada pavydžiu. Bet esmė net ne tame, esmė yra kaip žmogus praleidžia patį pirmadienio rytą, nuo to priklauso ir visa likusi diena, jei ne savaitė. Ką aš turiu omeny? Skaitykite žemiau.

Vakar teko truputį tvarkyti kambarį, ir mano žvilgsnis užkliuvo už knygų lentynos. Pamačiau ten nemažai įdomybių: knygų apie programavimą, verslą, dizainą ir kitas temas, susijusias su IT ir ne tik. Tačiau paėmęs vieną knygą į rankas, pamačiau, kad nuo jos dulkes galima valyt vos ne su dulkių siurbliu… Na, turiu omeny, kad jei aš ją ir skaičiau, tai buvo dar labai seniai. Ir nusprendžiau kartu su jumis pasvarstyti - ar mūsų profesijos žmonės vis dar skaito popierines knygas?

Paveiksliukas: experiencedynamics.blogs.com

Kuriant tinklalapį, reikia nepamiršti rūpintis jo būsimais lankytojais, nes priešingu atveju prarasite dalį iš jų. O kaipgi padaryti taip, kad lankytojai būtų patenkinti? Viskas paprasta - leisti jiems greitai ir patogiai rasti reikiamą informaciją. Tam egzistuoja krūva įvairių būdų, tačiau šįkart paminėsiu penkis, kurie neatims daug laiko iš kūrimo proceso, tačiau vaidins ne paskutinį vaidmenį tarp bendrų rezultatų. Taigi, penki trumpi patarimai.

Pasitaikė man po ranka vienas straipsnis, kuriame žmogus surinko jam labiausiai patinkančias frazes apie programavimą, tinklalapių kūrimą, verslumą ir panašias temas. Perskaičius, užsinorėjo geriausias iš jų perpasakoti savo skaitytojams, išvertus jas į lietuvių kalbą. Kai kurios iš frazių neverčiamos taip lengvai ir tiesiogiai, bet tam apačioje pamatysite nuorodą į originalų straipsnį. Ir vis tik protingi gi būna žmonės, kurie išsako tokias mintis…

Kažkur internete radau tokią mintį. Iš pirmo žvilgsnio, labai keistas pareiškimas. Tačiau įsigilinus, gaunasi visai logiškas paaiškinimas, taigi pabandysiu jums paaiškinti, kodėl programuotojas, kad taptų geru specialistu, turėtų būti tinginys ir kvailys.

Kaip tik neseniai buvau rašęs apie tai, kad žmonės nepastebi banerių. Ir šįryt dar kartą užėjau pažiūrėti šiame tinklaraštyje esančių banerių spaudinėjimų statistiką. Na taip, įdomumo dėlei, nes vis tiek ten yra kapeikos. Ir pamačiau įdomią tendenciją, kuria noriu pasidalinti su jumis. Tinklalapyje yra du AdClick sistemos reklaminiai skydeliai - vienas kairėje po meniu (dydis 125×125) ir viršuje dešiniau nuo logotipo (dydis 468×60). Viršutinis skydelis yra didesnis ir, be abejo, aiškiau matomas, nes kairysis baneris mažame monitoriuje gali būti iš viso pasiekiamas tik verčiant puslapį į apačią. Tačiau paspaudimų skaičius byloja apie tai, kad šie skydeliai turi beveik vienodą efektyvumą. Kiek plačiau - skaitykite žemiau.

Įdomią istoriją sužinojau praeitą savaitę, noriu su jumis pasidalinti. Rusijos teisme buvo nagrinėjama byla tarp žinomo sporto dienraščio “Sport-Ekspress” ir tinklalapio Sports.ru. Ieškinio esmė buvo ta, kad minėtas laikraštis kelis kartus žodis žodin nukopijavo tekstus iš sports.ru, be jokios užuominus apie autorius ar nuorodas į juos, šaltinis buvo tiesiog abstrakčiai įvartintas kaip “interneto blogas” ar “interneto dienoraštis”. Tačiau tinklalapio autoriai nusprendė pakovoti už savo teises. Kuom visa tai baigėsi? Skaitykite toliau.

Ne paslaptis, kad vienas iš būdų užsidirbti iš savo tinklalapio - yra įkelti į jį reklaminius banerius. Savo ruožtu, banerių savininkams jie yra būdas pareklamuoti savo produkciją. Pažiūrėjus tiek į didžiuosius portalus, tiek į mažesnius web-projektus, be reklaminių skydelių mažai kur apsieinama. Tačiau ar iš tikrųjų jie reikalingi? Ar jie neša naudos tiems, kurie juos kuria ir įdeda? Drįsiu teigti, kad reklaminių skydelių reklama jau atgyveno savo ir nebėra efektyvi. Žemiau skaitykite argumentus.

Paveiksliukas: i.ehow.com

Štai toks iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas. Bet iš mano asmeninės patirties tiek IT projektų sėkmė, tiek programuotojų gerovė tiesiogiai priklauso nuo to, kokiu būdu yra vykdomas apmokėjimas už kūrėjų darbą. Ar tai yra iš anksto sutarta suma su avansu, ar valandinis tarifas, ar kažkoks suskirstymas etapais - teko matyti ir dalyvauti įvairais būdais apmokamuose projektuose. Ką gi iš visos tos patirties galiu pasakyti? Skaitykite toliau.

Jei esate interneto svetainių kūrėjas ar kokių web-projektų bendrasavininkas ar idėjinis vadas, tai jums pažįstama situacija, kai ateina tas laikas, kada projektą jau reikia rodyti. Bet, jei daryti viską protingai, tai prieš viešą paleidimą, turi buti dar beta versija, kuria tarsi pasakoma, kad kai kurios funkcijos gali dar neveikti sklandžiai. Ką turi padaryti tinklalapio kūrėjai, kad gautų maksimalią naudą iš beta-testavimo? Kiek žemiau - keletas mano minčių šia tema.